Jau dvidešimt vienerius metus gyvename kaip nepriklausomos šalies piliečiai ir, atrodytų, turėtume jaustis saugūs, kadangi priklausome NATO, esame ES narė. Tik ar taip yra iš tikrųjų? Besirūpindami išoriniu saugumu, užmiršome vidinį, kuris yra ne mažiau svarbus. Jei paklaustume žmonių, ar jie saugūs čia gyvendami, ar jie jaučiasi tikrais Lietuvos piliečiais, ar gera čia jiems, didesnė dalis atsakytų: ne.
Kodėl žmonės Lietuvoje taip nusivylę gyvenimu? Kodėl pensininkas nori atsisakyti Lietuvos pilietybės ir priimti kitos šalies pilietybę? Kodėl jauna motina palieka savo vienintelį vaiką likimo valiai ir išskrenda į užsienį darbo ieškoti? Kodėl naujagimiai randami konteineriuose, lyg nereikalingos šiukšlės?
Atsakymo reikėtų ieškoti pačiame žmoguje, jo mąstyme. Didžiausia problema yra tai, jog daugeliui mūsų būdingas provincialumas, mes nemokame ar nenorime, o gal ir negalime siekti pačių aukščiausių tikslų.
Dar antikos laikais Graikijoje pagrindinė varomoji jėga buvo idealizmas. Kiekvienoje gyvenimo srityje graikai stengėsi būti geriausi, įnirtingai varžėsi tarp savęs, kad pasiektų šį tikslą. Todėl ir iškilo tokie didieji mąstytojai filosofai kaip Sokratas, Platonas, Aristotelis. O kur menas, literatūra, retorika, įvairiausių žanrų kūriniai, tapę klasika? Senovės Graikija, gyvendama idealizmo terpėje, pražydo pačiomis gražiausiomis spalvomis. Suklestėjimą lėmė mąstymas ir asmenybės.
Kaip yra Lietuvos padangėje? Ar mes dar turime žmonių, kurie būtų idealistai ir siektų nesavanaudiškai pasiaukoti dėl žmonių gerovės?
Prieš akis iškyla vaizdas, matytas per savivaldos rinkimus, kai žmogus, plėšydamas biuletenį, šaukė: "Už nieką nebalsuosiu, jūs visi vagys!"
Daugelis taip galvoja. Ir ne be pagrindo. Valdžia, noras valdyti – pats stipriausias žmogaus troškimas ir didžiausia jo nuodėmė. Bet kokios valdžios pamatas – teisingumas. Valdžia be teisingumo yra trumpalaikė. Žmonių gobšumas toks didelis, jog kiekvienas stengiasi kuo daugiau imti iš kitų, ir kuo mažiau grąžinti.
Mūsų gyvenimo kokybė, laimė ir džiaugsmas priklauso nuo mūsų dosnumo, kuris kyla iš dėkingos širdies. Dėkingumas – ne įgimta savybė. Ji išugdoma nuo mažų dienų. Jei šeimoje vaikui neįskiepijama ši savybė, tai pagarba tėvams, juo labiau kitiems tampa nebeįmanoma. Ciceronas yra pasakęs: "Nėra tokios savybės, kurią norėčiau ar svajočiau turėti mieliau už dėkingumą. Jis ne tik didžiausia vertybė, jis yra visų vertybių motina".
Kiekvienais metais žmonių nepasitenkinimas valdžia tik didėja. Absurdiškai skamba kai kurių politikų ištarti žodžiai: "Atsigręžkime į žmogų, kuris yra didžiausia vertybė".
Bėda ta, kad pačiuose aukščiausiuose valdžios ešelonuose, jau nekalbant apie vietinę valdžią, sėdi visiškai bedvasės, persmelktos cinizmo būtybės, visiški profanai ir provincialai. Jie kitokie ir negali būti, nes tokioms pilkoms, amoralioms būtybėms terūpi, kaip prisikimšti kišenes ir pamaloninti pilvus. Jie pasižymi ribotu mąstymu ir tikrai nesupranta, kas yra dėkingumas.
Žiūriu į Lietuvą ir jos žmones ir nepaliauju stebėtis: kiek dar taip gyvensime, smaugsime vieni kitus, kas dar turi tokio baisaus nutikti, kad atsitokėtume? Piliečiams yra suteikta galimybė deleguoti žmones į valdžią, tačiau ja pasinaudoja tik nedaugelis. Jeigu norime, kad iš esmės keistųsi gyvenimo kokybė, pirmiausia turime keistis patys, tapti pilietine visuomene, tapti kur kas aktyvesni ir kelti sau pačius aukščiausius tikslus ir lygintis ne su trečiarūšėmis o pačiomis geriausiomis pasaulio šalimis. Turime pagaliau užsiauginti orumo ir garbės jausmą. Tik į valdžią rinkdami asmenybes, kurioms būdingas idealistinis mąstymas, erudicija, aukščiausios moralinės nuostatos, galėsime tikėtis kur kas kokybiškesnio gyvenimo. Ir nereikės bėgti iš Lietuvos kaip iš skęstančio laivo, vaikus palikti našlaičiais, nekils noras atsisakyti pilietybės. Tik tuomet pajusime laisvę ir jos teikiamus vaisius.