Didžiausias pavojus, kurį pasaulis patiria šiandien, yra ne visuotinis terorizmas, ne visuotinis smurtas, bet visuotinis sekuliarizmas, nes jis nori ištrinti Dievą iš visur, taip siekiant išnaikinti vertybes ir pasaulio viziją, kurią mums suteikia Dievas- gailestį, užuojautą, tikėjimą, pasišventimą. Nors mes esame laisvi Dievo vaikai, tačiau negalime gyventi bet kaip.
Šiandien išgyvename moralinių vertybių devalvacijos laikotarpį. Visi nori kuo daugiausiai turėti, visi geidžia būti kuo triukšmingiausiai reklamuojami, visi trokšta kuo visuotinesnės meilės, bet niekas nenori išsižadėti savo egoizmo, niekas nesirįžta badaujančiam ir šalančiam savo artimui atiduoti savo perteklių, niekas nemoka kitų mylėti didele ir neribota meile. Privalu nuolatos vienas kitam dovanoti, jei nenorime, kad mūsų gyvenimas virstų vien keršto šėlimu ir nesulaikomu vienas kito naikinimu.
Ar gali būti kas blogiau už abejingumą? Abejingumo sėkla tarsi piktžolė giliai įsišaknijusi daugelio širdyse. Mes matome suklupusį, vargingą, praradusį viltį žmogų, pro kurį praeiname net nežvilgtelėję, na ir tegul kankinasi, svarbu, jog ne mane ištiko ši dalia. Mes matome kiek daug neteisybės, melo, kitų blogybių pritvinkęs šis pasaulis, bet numojame ranka sakydami vis tiek juk nieko nepakeisime. Mes keikiame valdžią, kuri anot mūsų bloga, neatstovauja mums paprastiems piliečiams, bet nieko nedarome, kad ją pakeistume, priverstume dirbti visų labui o ne išrinktųjų kastai. Mes numojame ranka ir net nepasivarginame nueiti į rinkimus, juk vistiek niekas nepasikeis, leidžiame kitiems už mus išrinkti valdžią o po to tradiciškai keiksnojame visus tik ne save, kad bloga valdžia, nedirba taip kaip visiems norėtųsi. Artėjant savivaldos rinkimams ėmė reikštis „pranašai“ skelbiantys savo tiesas, kad tik jie tegali pagerinti mūsų gyvenimus ir tik jie gali užtikrinti geresnį, teisingesnį, sotesnį rytojų. Dar Senojo Testamento laikais Dievo pašaukti pranašai Jo vardu kalbėdavo žmonėms, ne tiek pranašaudavo ateitį, kiek puoselėdavo tikėjimą ir gindavo dorą, įspėdavo ir sudrausdavo paprastus žmones ir galingus valdovus. Pranašas yra kaltintojas, bet žmonės neprisipažįsta kaltais esą, jis yra užtarėjas, bet aklieji atmeta matančiojo ranką, jis yra pranešėjas, bet nebyliai negirdi jo žadėjimų, jis yra gelbėtojas, bet merdintieji patenkinti savo puvimu ir nenori būti išgelbėti. Bet jie išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami Jo žodžius ir tyčiodamiesi iš Jo pranašų, neretai atimdavę iš jų gyvybę. Buvo daugybė netikrų pranašų, kurie veidmainiavo, darė visa kas nedora Dievo akyse, klaidino tautą, nes jie nebuvo nuo Dievo. Tad kiek dabar yra tokių veidmainių, nedorų kurie gviešiasi valdžios, net negalvodami apie pažadus rinkėjams, o galvodami tik apie savo sotų gyvenimą. Tai ne Dievo siųsti pranašai. Valdžia turi tarnauti žmogui taip bent visi deklaruojame. Kad tai virstų realybe turime rinkti tokius žmones, kurie savyje turi teisingumo jausmą, taiko sau pačias aukščiausias moralės normas, yra laisvi, kur tikroji laisvė yra meilė Dievui ir žmogui. Tik tuomet mes turėsime neiškreiptos valdžios vaizdą, kuri tarnaus visiems žmonėms, ar jis būtų vargšas ar turtingas. Rinkime laiko patikrintus ir nesusitepusius žmones kaip Eugenijus Gentvilas, kuris drąsiai ir ryžtingai įsiliejo į Uosto vadovo darbą, rodydamas pavyzdį, kaip sąžiningai turi atlikti kiekvienas jam pavestą darbą, kuris ne žodžiais o darbais įrodinėja, koks turi būti žmogus galintis atstovauti valdžiai.
Tai žmogus, kuris vadovaujasi teisingumu viena iš didžiausių dorybių. Nedaleiskime, jog ir vėl triumfuotų netikri pranašai, jog eilinį kartą nusiviltume valdžios rinkimais. Nebūkime abejingi rinkimų dieną, ateikime visi ir padarykime tai ko giliai širdyse seniai kievienas trokštame ir tikrai Klaipėda taps tas miestas kuriame gera gyventi visiems.