Netikėtai mirus Leonidui Donskiui Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje pasirodė bičiulių, draugų, kolegų ar politikų (o kaip gi be jų?) pamąstymų apie skaudžią akademinę ir kultūrinę netektį bei įvairių rašinių in memoriam. Krito į akis nuolat kartojama informacija su gana trumpais ir kartais klaidinančiais filosofo biografiniais duomenimis. Buvo rašyta, jog mokėsi jis Lietuvos konservatorijos Klaipėdos Pedagoginiame fakultete (tokiu pavadinimu nebuvo nei tokios konservatorijos, nei tokio fakulteto, bet tiek jau to), Vilniaus universitete 1990 metais apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją, dar vieną disertaciją, tiktai iš socialinių mokslų srities, apgynė 1999 Helsinkio universitete, o nuo 2002 metų tapo Vytauto Didžiojo unversiteto profesoriumi… Gi klaipėdietiško gyvenimo, kuris ir tapo tolimesniu tramplynu svaiginančiai Leonido kūrybinei ir politinei karjerai nuvedusiai jį į žinomų Europos universitetų auditorijas, televizjos ekranus ar įtraukiančius politinius debatus, epizodai lyg netyčia iškrito iš jo biografijos.
Kuomet sakoma, kad “laikas eina”, šie žodžiai niekam nebedaro įspūdžio, kadangi jie tokia pat banalūs kaip ir “žmogus kvėpuoja”. Tokie žodžiai neatspindi visos gyvenimo suvokimo gelmės. Suvokiama tada kai laikas praėjo, kai nebėra kuo kvėpuoti, kai gyvenimas prabėgo, kai draugai ir artimi pažįstami išėjo, o tolesnis kelias, kaip sakoma, veda tik žemyn… Kaip rašė puikus rusų rašytojas Venjaminas Jerofejevas “gyvenimas – tarsi snūduriavimas stotyje. Prisnūdai, pabudai – tau 32, dar snustelėjai ir pabudai – jau 54, o sekanti kartą, žiūrėk ir nepabudai”.
Nežinau ar gausaus intelektualų būrio konsensumo rate dėl Leonido Donskio įtakos ar kūrybinio palikimo, galėčiau laikyti jį savo bičiuliu, draugu ar panašiai. Paprastai po žinomos asmenybės netekties artimų draugų ratas gerokai padidėja. Šiaip ar taip ant prieš porą dešimtmečių dovanotų knygų puikuojasi jo ranka rašytas įrašas “bičiuliškai”.
Bandymas atkurti praeities epizodus su visais niuansais yra iš anksto pasmerktas nesėkmei, tačiau pabandysiu. Susipažinau su juo karštą 1985 metų vasarą LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų kurioje kartu pradėjome akademines karjeras, koridoriuose. Leonidas visada norėjo studijuoti filosofiją (Lietuvoje tokios studijų programos tada nebuvo), planavo netgi mesti filologijos ir režisūros studijas ir vykti į Leningrado universitetą, tačiau gavęs stažuotojo vietą išvyko į Vilniaus Universitetą, kuriame sėkmingai apgynė filosofijos mokslų kandidato disertaciją.
Susitikdavome konservatorijos koridoriuose, padiskutuodavome (būdavo nelengva, nes jis net į buitinį pokalbį sugebėdavo įkišti tarptautinius žodžius), kartu dalyvavome pirmojoje mokslinėje konferencijoje Vilniuje konservatorijos rūmuose (įsiminė tada jo puošnus šviesus kostiumas ir puikiai priderintas kaklaraištis. “Как денди лондонский одет”- bendrame pokalbyje pajuokavo vienas kolega).
Keista, bet iš atminties klodų išplaukia ne atrodytų svarbių mokslinių diskusijų rezultatia, jo pranešimų turinys konferencijose Nidoje, Švedijoje ar Vokietijoje, kur tekdavo kartu dalyvauti, bet kažkokios nereikšmingos smulkmenos. Leonidas, toks intektualus ir gilus dvasinės kultūros, muzikos, poezijos, literatūros ir apmąstymų apie politines realijas ir civilizacinius iššūkius srutyje, buvo nepraktiškas žmogus, o buitiniai dalykai jam buvo gana tolimi ir nesuprantami. Kartą su žmona Jolanta užėjęs pas mane į bendrabutį Klaipėdoje, jis su nusistebėjo, jog aš moku dažyti langų rėmus ar pataisyti sugedusią spyną. Irgi mat sugebėjimas…
Kūrybingas Klaipėdos epizodas, kuris sekė po disertacijos apgynimo Vilniuje buvo susijęs su puošniu ir elegantišku dėstymu politikos mokslų studentams Klaipėdos universitete, aktyviu moksliniu darbu ką tik įkurtame lyginamųjų civilizacijų studijų centre, konferencijomis ir stažuotėmis Švedijoje, Anglijoje, Amerikoje. Manyčiau didžiausiu Leonido akademinės veiklos Klaipėdoje nuopelnu tapo iškilių lietuvių iš Amerikos – Aleksandro Štromo, Vytauto Kavolio, Algio Mickūno pritraukimas į Klaipėdos universitetą. O paskaitas šie mokslininkai skaitydavo sausakimšose salėse ne tik Universitete, bet ir orbi – miesto bibliotekose, kultūros įstaigose ir kituose viešosios komunkacijos erdvėse. Kartais pagalvoju, kad tuo metu Klaipėdos kultūrinis gyvenimas buvo gerokai spalvingesnis negu dabar, kuomet į uždaras patalpas sulindę žmonės maigo kompiuterių mygtukus…
Nors paskutiniuoju metu Leonidas gyveno Kaune, iš kurio, kaip pats rašė nebeplanavo išvykti niekur kitur, Klaipėda jam buvo artima. Tiek gimtosios vietos, tiek gamtinės traukos (jaunystėje, vasaromis jis ilgai dirbo “Žilvyčio” stovykloje Giruliuose), tiek kitokios, jūrinės kultūrinės aplinkos požiūriu. “Esu klaipėdietis ir labai myliu savo gimtąjį miestą” – rašė jis 1997 metais išleistame straipsnių rinkinyje “Tarp Karlailio ir Klaipėdos. Visuomenės ir kultūros kritikos etiudai”. Gal skamba ir trivialiai, bet kai kurie tų laikų Leonido Donskio pastebėjimai ir įžvalgos ne tik neprarado savo vertės, bet galėtų tapti visuotine politine platforma formuojant Lietuvos ateities vizijas.
Taip, prieš porą dešimtmečių stebėdamas vieno centro formavimosi tendencijas Lietuvoje ir stiprėjančią atskirtį tarp centro ir periferijos (kuri šiandien yra dar gilesnė ir ryškesnė), jis rašė, jog “Vilnius nenumaldomai virsta vakarietiško didmiesčio karikatūra o visos politinės ir daministracinės galios sutelktos jame šį puikų miest, tikrai nesutvertą vaidinti buvusios sovietinės Maskvos vaidmens, daro liūdnai panašų į trečiojo pasaulio šalių sostines (kurios graudžiai paryškina prarają, žiolėjančią šiose šalyse tarp centro ir periferijos)”.
Gi Klaipėdoje, anot Leonido, žmogus yra gerokai mažiau varžomas griežtos tradicijos, kanonų, imperatyvų, o ir pats miestas, dėl savo istorinės ir kultūrinės patirties, yra tiesiog pasmerktas nuolatiniam modernui. “Klaipėda vilioja daugelį drąsių, ryžtingų, rizikos nevengiančių ir savo ateties projektą turinčių žmonių,” – 1995 metais rašė jis. Daug vandens mariomis nutekėjo nuo tų laikų ir nepasakyčiau kad vietinis universitetas įvykdė kultūrinio branduolio uostamiestyje kūrimo misiją, kuri prasidėjo taip optimistiškai, o ir akademinės dogmos degradacija ir akademiškumo smukimas, ką pastebėdavo ir Leonidas, pastebimas visų Lietuvos aukštųjų mokyklų tarpe. Nebuvo jis reikalingas tuometinei Klaipėdos universiteto vadovybei. Kol stažavosi užsienyje, lyginamųjų civilizacijų studijų centro etatai pamažu nunyko (reikėjo gi taupyti lėšas, anot administracijos), centro bibliotekos knygos buvo suverstos į kampą, o korespondencija naujai paskirto Filosofijos katedros vadovo iniciatyva atsidūrė šiukšliadėžėje tiesiogine to žodžio prasme.
Kita vertus, Klaipėdos akademinėje ir intelektualinėje erdvėje Lonidas Donskis paliko gilų pėdsaką. Čia pacituosiu bičiulio, klaipėdiečio kultūrologo Lino Poškos mintis iš “Vakarų ekspreso”:
“su Leonidu ir jo pakviestais čia dėstytojais susijęs ir daugiausiai vilčių teikęs Klaipėdos universiteto gyvavimo laikas – pirmieji po įkūrimo metai. Keletas tų absolventų laidų – jiems dabar jau maždaug po 40 – išsiskiria platesniu akiračiu, esminiais humanitarinio mąstymo pagrindais, nepriklausomai nuo to, kokį darbą dabar mieste dirba. Reti pastaraisiais metais miesto bendruomenės susitikimai su juo I. Simonaitytės bibliotekoje ar Menų fabrike vykdavo sausakimšose salėse. Rimti, kartais ir skaudūs pokalbiai apie esminius dalykus rūpėjo ne tik Klaipėdai.
Savo pavyzdžiu Leonidas rodė, kad savanoriauti miesto bendruomenei – garbinga pareiga, vykdytina su pasididžiavimu. <…> Būtų labai lietuviška, bet labai neteisinga, jeigu susizgribusi miesto valdžia post humus jam suteiktų garbės piliečio vardą. Būtų irgi lietuviška, bet lygiai neteisinga, jeigu atskiri žmonės ar partijos čia, Klaipėdoje, imtų savintis Leonidą, rodyti savo artimumą velioniui ir taip šildytis prie šio laidotuvių laužo ugnies. Tam, mielieji, turėjome gražaus laiko, kol jis buvo gyvas, ir iš aukštybių matydamas tokį mūsų lėkimą pasiraitojus kelnes paskui grabą, Liuka tik liūdnai šypteltų. Nenustebtų, bet ir neapsidžiaugtų…”
Simboliška, bet būtent Klaipėdoje viešumoje kasdien dar yra girdimas filosofo Leonido Donskio balsas. Važiuodamas į darbą ir iš jo kai kuriuose miesto autobusuose girdžiu, kaip malonus Leonido tembras skelbia stotelių pavadinimus. Ypač prasmingai nuskamba jo sielai tokie artimi įvardijimai sekantys vienas paskui kitą – “Biblioteka”, sekanti stotelė – “Universitetas”.
Nuolat, kasdien klaipėdiečius lydintis balsas iš praeities. Ir tai ne graži metafora, o realybė.