Mes pripratome prie ryto be sirenų. Prie planų kitai savaitei. Prie vaikų, ramiai einančių į mokyklą. Prie kavos mieste ir klausimo, ką veiksime savaitgalį.
O visai šalia mūsų žmonės vis dar gyvena karo ritmu.
Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktus metus. Ir jis netapo mažiau baisus vien todėl, kad mes apie jį domimės rečiau.
Susitikome su Klaipėdos ukrainiečių bendruomenės atstovais Jekaterina Triugub bei Oleg Podolskij.
Pirmiausia – ne kalbėti, o klausytis. Išgirsti, kuo šiandien gyvena žmonės, kurių artimieji kariauja, kurių namai liko Ukrainoje, kurie čia kuria gyvenimą, buria bendruomenę ir kartu nepaleidžia savo šalies.
Po tokio pokalbio lieka labai paprasta mintis: mes neturime teisės pavargti nuo jų karo, kol jie neturi galimybės nuo jo pailsėti.
Mūsų ramybė nėra savaime suprantama. Iš dalies už ją šiandien mokama Ukrainoje – gyvybėmis, sugriautais miestais, išskirtomis šeimomis. Todėl neatbukime.
Jei galime paaukoti – aukokime. Jei galime padėti konkrečiam žmogui – padėkime. Jei galime savanoriauti – savanoriaukime. Jei galime kalbėti – neleiskime Ukrainai dingti iš mūsų pokalbių ir sąžinės. Kiekvienas – taip, kaip gali.
Ir dar vienas dalykas, kurio po šio susitikimo negalime nutylėti…
Клайпедський Український центр „Родина” Ukrainiečiu сentras „Rodyna” (Klaipėdos ukrainiečių bendruomenės organizacija) yra verčiama palikti savivaldybės patalpas. Žmonės, kurie telkia bendruomenę ir padeda čia gyvenantiems ukrainiečiams, gali likti be vietos savo organizacinei veiklai.
Sunku tai suprasti. Dar sunkiau – pateisinti.
Iš pasakojimų buvo galima suprasti, kad, nepaisant kelių bandymų kalbėtis ir spręsti situaciją su valdžios atstovais, aiškaus atsakymo nebuvo sulaukta. Taip pat nebuvo ištiesta pagalbos ranka pasiūlant kitas patalpas, nors dabartinėse patalpose yra sukaupta labai daug kultūrinio paveldo.
Bendruomenės atstovų žodžiuose skambėjo tikrų tikriausia neviltis.
Kai sakome, kad palaikome Ukrainą, tai negali būti tik vėliava per minėjimą ar gražūs žodžiai nuo scenos. Palaikymas pasimato labai žemiškuose sprendimuose – ar padedame žmonėms tada, kai jiems mūsų reikia.
Atimti iš ukrainiečių bendruomenės vietą veikti šiandien reiškia ne tik atimti kelis kabinetus. Tai siunčia žinią: „tvarkykitės patys“. Klaipėda neturėtų siųsti tokios žinios. Mes jos nesiųsime.
Liberalų frakcija kels teisingus klausimus per artimiausia savivaldybės posėdį.
Savo brolius ir seseris ukrainiečius palaikėme nuo pirmosios akimirkos. Palaikysime ir dabar. Ne iki tol, kol pavargsime. Ne iki tol, kol tema nustos būti aktuali. Ne iki kito politinio sezono. Iki tiek, kiek reikės!