Diana Stankaitienė, LRLS kandidatė į LR Seimą Gargždų rinkiminėje apygardoje, Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorė
Socialinis darbas profesija ar veikla?
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jau 1991 metais savivaldybėse įsteigtos socialinės pagalbos namuose tarnybos, socialinės apsaugos skyriai, vėliau steigėsi įvairios socialinių paslaugų įstaigos, aktyviai socialinių paslaugų kūrime dalyvavo ir tebedalyvauja nevyriausybinis sektorius. Ir nors jau daugiau nei 22 metus gyvename nepriklausomoje šalyje, esame ES narė, pirmieji socialiniai darbuotojai pradėti rengti pieš 20 metų, jų profesija įtvirtina prieš 17 metų, tačiau socialinis darbas neretai daugeliui visuomenės narių lieka nežinomas, neaiškus, nesuprastas ir nepakankamai įvertintas. Ką dirba socialiniai darbuotojai? Kokia jų misija?
Prieš daugiu nei dvi savaites, tą dieną kai visi Lietuvos socialiniai darbuotojai šventė savo profesinę šventę, paskambino iš Lietuvos radijo ir pasiteiravo ar galėčiau duoti interviu apie slaugytojus, man nustebus ir perklausus gal apie socialinius darbuotojus, buvo atsakyta „taip, taip, o ar tai ne tas pats…“
Taigi kas yra socialinis darbas „Socialinių darbuotojų profesinė veikla daro įtaką pokyčiams visuomenėje, žmonių tarpusavio santykių sprendimui; padeda stiprinti funkcinio egzistavimo visuomenėje ir žmonių išlaisvinimo gebėjimus, siekiant jų gerovės augimo. Remdamasis žmogaus elgesio ir visuomenės sistemų teorijomis, socialinis darbas padeda žmonių sąveikai su jų aplinka. Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai yra socialinio darbo pagrindas.” (Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija, 2001, Kopenhaga).
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme įtvirtinta nuostata, kad „Socialinis darbas – tai veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįstą asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinį darbą dirba socialinių paslaugų įstaigose dirbantys socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai. Dirbti socialiniu darbuotoju turi teisę asmuo, įgijęs aukštąjį socialinio darbo ar jam prilygintą išsilavinimą“.
Lietuvos socialinio darbo taryboje prie Socialinės pasaugos ir darbo ministerijos, kurioje yra ir mokslininkų, ir praktikų, ir ministerijos atstovų (joje dirbu kaip viena iš narių), vyksta aktyvi diskusija dėl socialinio darbo apibrėžimo, socialinių darbuotojų pareigų išgryninimo ir kitų šiai profesijai aktualių klausimų: kvalifikacijos tobulinimas, atestacija, darbo užmokestis ir pan.
Socialinių darbuotojų klientai neretai kelia pavojų
Socialiniai darbuotojai savo profesinėje veikloje susiduria su asmenimis, priklausomais nuo narkotinių medžiagų ir alkoholio, grįžusiais iš laisvės atėmimo vietų, neturinčiais kur gyventi, vienišais, neįgaliais ir senyvais žmonėmis bei jų šeimos nariais, socialinės rizikos šeimomis, jų elgetaujančiais, valkataujančiais ir neprižiūrėtais vaikais, bedarbiais, skurstančiais piliečiais. Dažnai vadinu socialinį darbą pirmąja fronto linija. Būtent šie darbuotojai turi atlaikyti ne tik nusivylusių, bet dažnai piktų ir agresyvių žmonių spaudimą. Socialiniai darbuotojai gana dažnai apšaukiami, iškoneveikiami, apspjaudomi, jiems ne tik grasinama, prieš juos net smurtaujama.
Kokių situacijų patiria socialiniai darbuotojai, parodo psichologinio ir fizinio smurto atvejai. Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas atsimena, kaip, atvykus į klaipėdiečio, turinčio psichinę negalią, butą, šis užsimojo kirviu. 2005 metais Socialinės paramos centro darbuotoją, grįžusią po pietų pertraukos, lankytoja užpuolė kabinete. Parvertusi ją ant stalo, badė peiliu, supjaustė darbuotojos rūbus ir ją sužalojo. Moterį išgelbėjo kolegė, nes, kol atvažiavo apsauga, nežinia kuo viskas galėjo baigtis. Vienai darbuotojai, atsakingai už vienkartinių pašalpų skyrimą, prieš keletą metų supykusi klientė iš ausies išplėšė auskarą. Nakvynės namuose 2004 m. gegužę vienas gyventojas šovė į socialinį darbuotoją. Ir dabar ten gyvenantis sergantis AIDS žmogus vaikšto ir savo atviromis kraujuojančiomis žaizdomis grasina užkrėsti kitus gyventojus ir socialinius darbuotojus. Panašių atvejų per Lietuvą galima surinkti ne dešimtimis, o šimtais.
Nakvynės namuose galima būtų atidaryti ginklų, atimtų iš šių namų gyventojų, muziejų.
Klaipėdos miesto socialinės paramos centre vis dar prisimename lankytoją, kurį švelniai vadinome Raimundėliu. Jis kelerius metus terorizavo ne tik mūsų centro, bet ir savivaldybės administracijos darbuotojus prašydamas išmaldos, o kai išmaldos negaudavo – grasindavo. Vieną kartą užsimojo kumščiu matant kitiems centro darbuotojams. Gerai, kad tuomet neišsigandau. Paskui dar turėjome nemažai laiko sugaišti bendraudami su policijos kvotėja, nes parašėme pareiškimą dėl grasinimo.
Buvo ir kitas atvejis su įmitusiu vyruku. Nepatenkintas, kad negaus vienkartinės pašalpos tą pačią dieną, kai sugrįžo iš įkalinimo įstaigos, jis sėdėjo mano kabinete ir grasino, kad neišeis, kol negaus to, kas jam priklauso. Kai buvo paaiškinta, kad neturime lėšų, klientas teiravosi, kur gyvenu, ir grasino, kad artimiausiu metu bus apvogtas mano šeimos butas.
2006 m. žiemą mūsų centro socialinio darbuotojo padėjėja buvo apiplėšta: atimta jos rankinė, kurioje buvo dokumentai, pinigai ir asmeniniai daiktai. Atsimename ir tokį įvykį, kad prieš trejetą metų romų tautybės moteris taip šaukė ant vyresniosios specialistės, kuri paaiškino jai, kad turėsianti nusistatyti tėvystę visiems savo vaikams, kad triukšmas girdėjosi visame Liepų g. 15 pastate. Moteris šaukė, grasino, prakeikė visus tame pastate dirbančius darbuotojus ir nenurimo net įsikišus centro administracijai. Ją teko iš centro išvesti su policija.
Klientų aptarnavimo skyriaus vadovė buvo užpulta ir pargriauta koridoriuje. Kažin kaip būtų pasibaigęs šis įvykis, jei ne tuo metu į centrą sugrįžęs vairuotojas.
Kiek kartų socialiniai darbuotojai buvo užpulti šunų, apstumdyti ir apspjaudyti, bet niekam apie tai nepasakė. O kaip buvo reaguota į šiuos atvejus, kokią paramą gavo tie socialiniai darbuotojai? Ar įstaigų vadovai turi kokių nors finansinių galimybių padėti nukentėjusiems darbuotojams? Ar įstaigose dirba psichologai? O gal įstaigos turi lėšų, kad galėtų pasamdyti psichologą, kuris vestų paramos grupę? Deja…
Ar šie atvejai pakankamai atsakingai analizuojami Lietuvoje? Ar visi socialiniai darbuotojai turi galimybę susipažinti su darbo metodikomis, kaip dirbti su agresyviais klientais? Ar savivaldybėse sudaromi į agresiją linkusių klientų sąrašai? Ar nustatytos taisyklės, kaip elgtis su tokiais klientais? Ar įstaigos turi lėšų darbo vietų ir profesinės rizikos, t.t. psichosocialinių veiksnių įvertinimui? Gaila, bet į daugumą šių klausimų atsakymas yra ne.
Čia ta juodoji mėnulio pusė, kuri nuolat veikia visų lygių socialinius darbuotojus. Stresas yra nuolatinis mūsų profesijos žmonių palydovas. Džiaugiamės, kad buvome išgirti ir mūsų profesija įtraukta į pavojingų darbų sąrašą, kad prailgintos kasmetinės atostogos iki 35 kalendorinių dienų, tačiau atlyginimai ir toliau išlieka vieni mažiausių iš biudžetinių sektoriaus darbuotojų; negauname priemokų už pavojingą darbą kaip, pvz. policijos pareigūnai.
Orūs socialinių darbuotojų, jų padėjėjų ir socialinių paslaugų įstaigų vadovų atlyginimai- misija įmanoma
Kodėl jie organizuoja, administruoja ir teikia socialines paslaugas, informuoja, konsultuoja, atstovauja ir tarpininkauja, skatina savo klientų aktyvumą ir jų aplinkos savipagalbą?
Gal kas pagalvos ar pasakys, kad esame naivuoliai, jei vis dar dirbame čia, Lietuvoje, ir teikiame klientams socialines paslaugas, kad esame per dideli altruistai. Mes mylime savo darbą, mums svarbu padėti tiems, kuriems ši pagalba yra būtina. O kodėl dirba pedagogai, gydytojai, kultūros darbuotojai? Jie, kaip ir mes, socialiniai darbuotojai, yra profesionalai. Jie, kaip ir mes, dirba už labai mažą atlyginimą, kuris jau yra mažesnis už valytojų ar pardavėjų, dirbančių didžiuosiuose prekybos centruose, algas.
Šiandien dauguma socialinių darbuotojų jau įgijo arba netrukus įgis aukštąjį universitetinį socialinio darbo išsilavinimą. Uždirbdami apie 1000 Lt ar kiek daugiau per mėnesį, socialiniai darbuotojai dar sugeba už studijas mokėti po 1500 ar daugiau už semestrą. Ir ko gi po to, kai baigs studijas, jie gali tikėtis? Kaip jiems bus atlyginta? Jų atlygis 2012 m. turėjo padidėti vidutiniškai 10 procentų (iki 100 Lt ar truputį daugiau litų), tačiau yra savivaldybių, kurios priėmė sprendimus ir sumažino iš savivaldybių biudžeto darbo užmokesčiui skiriamas lėšas, kai tik sužinojo, kad gaus tikslinę dotaciją socialinių darbuotojų atlyginimams pakelti. Už darbą su neįgaliaisiais socialiniams darbuotojams pridedama po 61 Lt, bet vėl visur ir ne visiems. Viena ranka duoda, kita atima…
Pažeminti dėl mažo atlygio, jie dar kartą žeminami, nes nemaža dalis socialinių darbuotojų ir jų padėjėjų ateina pas savo buvusius kolegas, socialinių išmokų specialistus prašyti kompensacijos už būsto šildymą ir karštą vandenį ir kitos socialinės paramos.
Šiandien, kai tiek daug Lietuvos piliečių pavieniui, su sutuoktiniais ir vaikais išvyksta į kitas Europos Sąjungos šalis, JAV, iškyla retorinis klausimas – kodėl mes pasiliekame, jei čia mūsų nevertina? Gal kam nors pasirodysiu naivuole atsakydama, kad mes liekame, nes mylime savo šalį, savo miestus, savo kaimus ir tikime, kad visi kartu galime įveikti tą sąstingį.
Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija atstovaujanti socialinių darbuotojų ir kitų socialinį darbą dirbančių darbuotojų bendruomenę reikalauja, kad socialinių darbuotojų atlyginimai būtų adekvatūs iškeltiems reikalavimams turėti aukštąjį socialinio darbo išsilavinimą, atestuotis ir turėti tam tikro lygio socialinio darbo kvalifikacinę kategoriją. Labai svarbu, kad socialiniai darbuotojai būtų motyvuoti nuolat tobulinti savo kvalifikaciją ir kad atestuoti socialiniai darbuotojai būtų paskatinti ne tik moraliai, bet materialiai, t.y. gaudami 300 Lt ar dar ženkliau padidintą atlyginimą, kai jie atestuojasi. LSDA yra pasiruošusi derėtis su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir pasiimti atsakomybę dėl socialinių darbuotojų atestacijos, o ateityje gal net ir licencijavimo. Britų socialinio darbuotojų asociacijos Velso padalinio vadovai Keith Drury ir Robin Moulster, lankydamiesi Lietuvoje šių metų rugsėjo mėnesį pasiūlė pasidalinti šios šalies patirtimi skatinant profesinės asociacijos veiklą socialinių darbuotojų atestavimo srityje ir taip stiprinant asociaciją.
Socialinių paslaugų įstaigų vadovų darbo sąlygos, t.t. ir atlyginimų dydis yra dar viena tema, kuria reikėtų rašyti atskirą straipsnį. Ar adekvatu socialinių paslaugų įstaigos vadovui, vadovaujančiam 50 ar daugiau darbuotojų komandai atlyginimas „į rankas“ tesiekia 1891 Lt, kad daugelyje savivaldybių nesurandama, o dažnai net ir neieškoma, galimybių šių įstaigų vadovams skirti personalinius priedus. Antra vertus, negaliu nutylėti, kad kai kurios mažosios savivaldybės suranda lėšų ir priemokoms socialiniams darbuotojams, ir priedams socialinių paslaugų įstaigų vadovams, kai tuo tarpu didžiosios ir daug turtingesnės, ne tik, kad neranda, bet ir nebando ieškoti.
Ir baigdama noriu pasakyti, kad socialiniai darbuotojai dirba, prisimindami motinos Teresės žodžius „Darykite gerus darbus, net jei už juos nebus atlyginta“, tačiau tikisi, kad pagaliau ateis diena, kai ir gaus orius atlyginimus.