Onutės šeima iš Panevėžio rinkimų dieną įmetė tris biuletenius. Viską tvarkingai užpildė. Visada dalyvauja, kai tik proga yra.
Jau buvo pamiršusi, kad tą kartą balsavo. Staiga, žinia trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus. Visa šeima neteko žado. Sužinojo, kad Lietuva turi naują Ministrę Pirmininkę – Ingą Ruginienę. Visiškos loterijos būdu valdantieji iš rankovės traukė kandidatus į Lietuvos premjerus, kaip kad televizijos vedėjas iš besisukančio būgno traukia kamuoliukus su skaičiais. Į vieną svarbiausių valstybės valdymo postų. „Jauna, graži, energinga moteris. Tegul pabando“, – kaip užbūrimą kartojo įtakingi socialdemokratai ir jų palydovai. „Dirbo profsąjungoje, Socialinių reikalų ir darbo ministre pabuvo“ , – bandė jos patirtį aukštinti bendražygiai. Svarbiausio valstybėje vykdomosios valdžios pareigūno „gimdymas“ atrodė nykiai ir bauginančiai. Akivaizdu, kad didžiausia partija Lietuvoje besiskelbiantys socialdemokratai, parinkdami kandidatus į premjerus, patyrė visišką fiasko.
Klasės seniūną mokiniai renka atsakingiau, negu tai darė socialdemokratai. Pretendentai į klasės seniūnus dažnai turi savo viziją, kaip organizuoti klasės gyvenimą. Deja, jokios valstybės raidos vizijos smulkmenose paskendę socdemai taip ir nepasiūlė.
Suprantama, kad premjerų krizę socialdemokratai užprogramavo apgaudami rinkėjus. Kada partiją į rinkimus vedusi Vilija Blinkevičiūtė po pergalės rinkimuose sulaužė savo pažadą ir atsisakė tapti Vyriausybės vadove. Tada sekė Gintauto Palucko benefisas su visomis liūdnomis pasekmėmis. Pagaliau, ištraukta I. Ruginienė, galbūt naiviai bandant pakartoti jaunesnės V. Blinkevičiūtės politinės sėkmės istoriją. Būtų galima į visą šį politinį balaganą žiūrėti su spragėsiais ir šaltu gėrimu, įsitaisius patogiame fotelyje, kaip žiūrime vienadienius štampuojamus serialus. Jeigu tai neveiktų mūsų valstybės raidos ir kiekvieno žmogaus gyvenimo.
Deja, turime reikalą su skaudžia realybe. Ką tai reiškia mūsų valstybei, visuomenei, kiekvienam iš mūsų? Pirmiausia, nedovanotina, kad socdemai, jų koalicijos partneriai ir net Prezidentas premjero pareigas ir veikimo lauką mato kaip eksperimento aikštelę. Tegul pabando, gal pavyks. Nuoširdžiai noriu tikėti, kad I. Ruginienei pavyks. Ir, tiesą pasakius, sėkmingam startui bei lyderystės įtvirtinimui ji turi palankias asmenines savybes. O kas bus, jeigu nepavyks? Kas tada prisiims atsakomybę? Mes esame įpratę, kad medikai ilgus metus mokosi, atlieka praktiką ir tik tada ryžtasi gydyti žmones. Profesionalūs sportininkai, norėdami pasiekti pergalių, prieš tai ilgą laiką treniruojasi. Kodėl galvojame, kad netreniruotas, tinkamos patirties neturintis politikas gali sėkmingai vykdyti šalies premjero pareigas?
Valstybės valdymas yra per daug atsakingas reikalas, kad politikai į svarbiausius postus būtų parenkami atsitiktinai, kone loterijos būdu. Jau nekalbant apie tai, kad jie turi iš anksto visuomenei pateikti savo matymą, kuria kryptimi planuoja eiti visa valstybė. Gilias demokratines tradicijas turinčiose Vakarų valstybėse tokia situacija, parenkant šalies Vyriausybės vadovą, yra tiesiog neįmanoma. Tik galima įsivaizduoti, kokia politinė krizė apimtų Vokietiją, jeigu Friedrichas Merzas po laimėtų rinkimų būtų atsisakęs tapti federaliniu kancleriu ir vietoje savęs pasiūlęs, kokį nors kitą savo partietį. Lygiai taip pat Leiboristų pirmininkas Keiras Starmeris jau prieš rinkimus buvo nominuotas Jungtinės Karalystės premjeru, jeigu partija gaus rinkėjų mandatą. Jokių loterijų, jokių netikėtumų, nes paprasčiausiai Vokietijos ar Jungtinės Karalystės politinis elitas gerbia savo rinkėją ir jam nedrįsta meluoti.
Dar daugiau, Vakarų demokratijose nacionalinės politikos lyderiais netampama per vieną partinį susirinkimą. Politikai patirtį ir žinias kaupia palaipsniui. Jų karjera prasideda savivadybių tarybose, žemės parlamentuose. Tik gerokai vėliau jie tampa nacionalinių valdymo institucijų nariais ar vadovais. Viskas vyksta dėsningai ir nuosekliai. Jie atsakingai ruošiasi lyderystei. Tokiu būdu yra eliminuojamas „katės maiše“ faktorius. Rinkėjams iš anksto yra žinomos būsimų lyderių vertybės, idėjos, pasaulėžiūra. Tuo pačiu, per ilgą buvimo viešojoje erdvėje laiką, smulkmeniškai išnagrinėjamos potencialių lyderių biografijos detalės. Deja, Lietuvos politikoje turime priešingą situaciją. Politiniais lyderiais tampama per naktį. Formaliai perrašėme geriausius Vakarų valstybių įstatymus, bet kokybiško politinio proceso, kuris garantuotų sėkmingą rezultatą, taip ir nesukūrėme.
Pastarieji įvykiai parenkant naują premjerę rodo, kad Lietuvos socialdemokratai, o ir kitos šalies politinės jėgos, susiduria su asmenybių, lyderių krize. Tai aiškus signalas, kad norėdami spręsti šią problemą, turime investuoti į jaunų politikų švietimą, žinias. Partijos turi sudaryti ilgalaikes sąlygas savo nariams augti, tobulėti, įgyti visavertės patirties. Kuri partija tai pradės sistemingai daryti pirmiau, ta ir turės pranašumą prieš kitas, po dešimties–penkiolikos metų. Politinės bendruomenės atsinaujinimui labai pasitarnautų ir Seime svarstomos iniciatyvos suteikti balsavimo teisę jaunuoliams nuo 16 metų įteisinimas. Tai yra sprendimai, kurie veda į profesionalios politikos personalo didesnę brandą ir kokybę.
O kol kas esame labiau teleloto valstybė, kur politinė karjera yra labiau loterija. O užsiėmimas politika yra labiau nuotykis negu nuoseklus darbas.