Mokytojų profesija yra viena iš svarbiausių ir atsakingiausių visuomenėje. Jie ne tik perduoda žinias,
bet ir formuoja jaunimo pasaulėžiūrą, veda juos link sėkmės ir asmeninio tobulėjimo. Tačiau
pastaruoju metu, apie mokytojų darbą vis dažniau garsiai kalbama visuomenėje, kas laukia mūsų
ateities, jei nebebus jaunimo besirenkančio šį profesinį kelią? Ar mokytojų darbas tinkamai
įvertinamas? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti mokytojas atliepiantis svarbiausius šiuolaikinio
jaunimo poreikius?
Apie mokytojų profesijos iššūkius ir svarbą, visuomenės ir valstybės palaikymą ir šiuolaikinio
žmogaus ugdymo galimybes kalbamės su geografijos mokytoja, Klaipėdos universiteto jūrų tyrimų
instituto doktorante, konferencijų ir renginių lektore, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo seminarų
rengėja ir Liberalų sąjūdžio nare Aiste Andriule.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria pedagogai?
Vienas didžiausių – didelis mokinių skaičius klasėse. Mokytojai turi dirbti su perpildytomis klasėmis,
kuriose sunku skirti pakankamai dėmesio kiekvienam mokiniui. Tai gali apsunkinti mokytojo darbą ir
trukdyti efektyviam mokymosi procesui.
Mokytojai, be kita ko, dar turi susidurti ir su skirtingais mokinių poreikiais. Vieni mokiniai į mokyklas
ateina turėdami specialiųjų ugdymosi poreikių, o kiti pasižymi labai aukštais gebėjimais, tad vienas
mokinys įsimena greitai, o kitam reikia dar tris kartus pakartoti. Mokiniai skirtingi, bet jie visi turi
teisę į kokybišką ugdymą ir kokybiškas žinias, tad mokytojams tenka rasti būdus, kaip pritaikyti
mokymąsi kiekvieno mokinio poreikiams, o tai gali reikalauti papildomų resursų ir pasirengimo.
Dar vienas labai svarbus mokytojo, kaip prestižinio darbo iššūkis yra nedidelis darbo užmokestis.
Nors ši tema – atlyginimų didinimo klausimas – keliamas jau daugybę metų. Tai, ko gero, atsako į
klausimą, kodėl ši profesija nesulaukia susidomėjimo jaunimo gretose. Juk gyvename vartotojiškoje
visuomenėje, kur pinigai lemia ir padėtį visuomenėje ir požiūrį į darbuotoją. Vaikai labai imlūs, seka ir
stebi situaciją, kalbasi su tėvais, tad formuojasi, švelniai tariant, ne itin geras požiūris į mokytojo
profesiją. Iš tikrųjų, daugelis mokytojų uždirba mažiau, nei kituose sektoriuose dirbantys specialistai,
nors jų darbo krūvis ir atsakomybė yra ypatingai dideli. Šis atlyginimo skirtumas ir gali būti
demotyvuojantis jauniems specialistams, norintiems įstoti į pedagogines studijas.
Šiuolaikinio mokytojo bruožai – kokius išskiriate, kodėl?
Pirmiausia, šiuolaikinis mokytojas, tai tas, kuris pats yra nuolatinis studentas, kuris gyvena savo
dalyko „naujovėmis”, kuris nebijo mokytis, klysti ir pripažinti. Šiandien yra labai daug gabaus
jaunimo, kuris kai kuriose srityse net pralenkia mokytoją, tad svarbiausia nebijoti klysti ir mokytis
vieniems iš kitų.
Taip pat, nepamirškime, kad pedagogams tenka ne tik mokyti, bet ir ugdyti kritinį mąstymą,
kūrybiškumą, bei kitas svarbias jauno žmogaus kompetencijas. Juk atnaujinto ugdymo programos ir
remiasi kompetencijų ugdymu, visai kaip tarptautinėse programose. Tai reiškia, kad mokytojai
privalo nuolat tobulinti savo pačių žinias ir mokymo, bei mokymosi metodus (pagalbos mokiniui
mokytis ir įsiminti informaciją metodus), siekdami užtikrinti, kad mokiniai būtų tinkamai pasiruošę
gyvenimui šiuolaikiniame, konkurencingame pasaulyje.
Šiuolaikinės asmenybės ugdymas – svarbi investicija?
Vaiko ugdymas daugeliui tėvų yra prioritetas. Vaikai pradėję eiti į pirmą klasę, net 12 metų daugiau
laiko praleidžia su mokytojais, nei su tėvais, tad mokytojo prisilietimas, mokymosi aplinka tampa
labai svarbi ne tik įgyjant žinių, bet ir formuojant pasaulėžiūrą.
Na, o mokytojo kompetencija perteikti žinias yra nenuginčijama. Turbūt ir patys mokiniai junta, su
kuriuo mokytoju išmokstama greičiau ir lengviau, nors mokytojai gali būti vienodai kompetentingi.
Šiai dienai „iškalimo” metodas jau yra pasenęs. Turime gausybę įvairiausių metodų, padedančių
mokiniui mokytis. Pavyzdžiui, man asmeniškai labai pasiteisinęs metodas yra „minčių žemėlapis”, bet
jų yra gausybė. Aš stengiuosi vaikus mokyti ne „iškalti”, bet suprasti, kaip veikia pasaulis, o kai
supranti, tada bet kokia sudėtinga informacija įsimenama žymiai lengviau ir pasilieka atmintyje
gerokai ilgiau.
Dar vienas paprastas gyvenimiškas pavyzdys – mokant vaiką geografijos, jis geriau įsimins reikalingas
sąvokas, jei atitikmenų surasim jo patirtyje, pvz.: mokant atskirti ugnikalnių rūšis, lengviau atskirti
kūgiškąjį nuo skydinio, tiesiog pateikiant Tenerifės salos pavyzdį, žinoma, jei mokinys yra lankęsis
šioje saloje. Jeigu ne, tuomet būtina atrasti jo interesų sritį, juk jeigu mums informacija įdomi ją
lengviau ir išmokstame. Tik, be abejo, aš kalbu iš savo mokomojo dalyko prizmės.
Apibendrinat, tai šiuolaikinė asmenybė yra žmogus, gebantis kritiškai mąstyti bei efektyviai mokytis,
turintis drąsos reikšti savo nuomonę, pasirengęs prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Mokytojai
turi formuoti šias savo mokinių savybes, o tai reikalauja labai didelių pastangų iš pačių mokytojų, tad
natūralu, kodėl kyla darbo užmokesčio dydžio klausimai. Jei į mokyklas norime pritraukti ne tik
dalykininkus profesionalus, bet ir pedagogus, žinančius sistemingo ir efektyvaus mokymosi principus,
nuolat tobulėjančius ir augančius kartu su jaunimu, būtini stiprūs pokyčiai švietimo sistemoje.
Kuo skiriasi ugdymas užsienio mokyklose ir Lietuvoje?
Ugdymas užsienyje ir Lietuvoje pradeda supanašėti, jau net nacionalinės programos perima
tarptautinių programų bruožus, kur šalia žinių atsiranda ir tokių savybių kaip kritinis mąstymas,
atvirumas, žingeidumas, sąžiningumas, rizikuojančios ir subalansuotos asmenybės ugdymas.
Stojant į užsienio universitetus dažnai yra tik tam tikras pereinamasis balas, kurį perėjus jau
vertinamas ne aukštesnis balas, o asmenybės savybės. Įsivaizduokime du būsimus studentus su
panašiu pereinamuoju balu, kurį priims? Ar tą, kurio balas aukštesnis (pirmenybinis aukštesnio balo
pavyzdys Lietuvos universitetuose), ar tą, kuris pereina kitus asmenybės ir motyvacijos testus?
Atsakymas, kad priims tą pastarąjį – ne su aukštesniu balu, bet su aukštesne motyvacija.
Kokie svarbiausi žingsniai ir sprendimai, kurių šiuo metu trūksta švietimo sistemoje, norint
teisingai išugdyti šiuolaikinį žmogų?
Svarbiausias žingsnis yra investuoti į mokytojų profesiją. Tai reiškia, kad norint užtikrinti, jog
mokytojai būtų profesionalai, mokėtų užsienio kalbas, išmanytų ir gebėtų taikyti šiuolaikinius
mokymo metodus bei atlieptų besikeičiančius poreikius ir ugdymo programas, reikia, kad mokytojai
turėtų galimybę tobulinti savo žinias ir gebėjimus seminaruose, užsienio stažuotėse ir, žinoma, gautų
adekvatų atlyginimą už savo darbą.
Apie mokinių skaičių klasėse jau minėjau, didelės klasės neužtikrina sėkmingo mokymo ir mokymosi.
Juk kiekvienam mokiniui reikia to asmeninio mokytojo „prisilietimo”, gi ir medžio lenta be
amatininko rankų nevirsta muzikos instrumentais.
Man asmeniškai labai svarbu skatinti visuomenės supratimą apie mokytojų profesijos svarbą, svarbu
kalbėti ir apie kokybišką ugdymą, atliepiantį šiuolaikinės asmenybės poreikius, tad atviras, mąstantis,
tyrinėjantis, drąsus ir kūrybingas žmogus – misija įmanoma, nes tokiu jis virsta mokytojų rankose.