Turbūt kiekvienam jaunuoliui tampa įprasta atlyginimo schema, kada jam pasiūlomas bazinis atlyginimas su priedais priklausančiais nuo rezultatų. Dažniausiai norint gauti priedą, reikia ne tik atlikti minimalią darbo normą, bet dar ją gerokai viršyti. To pasekoje darbuotojas motyvuojamas stengtis labiau, o darbdavys gauna puikų rezultatą ko pasekoje abu uždirba daugiau. Atrodo tikrai sąžininga, tačiau šis sąžiningumas egzistuoja tik privačiame sektoriuje. 30% Lietuvos gyventojų, t.y. visi dirbantys valstybinėse įstaigose, priedą gali gauti tik švenčių ar geresnio išsilavinimo dėka. Todėl visiškai nenuostabu, kad atėjus į valstybinę įstaigą gauname “ne kokį” aptarnavimą. Ir čia neverta stebėtis, juk valstybės tarnautojui nėra jokio postūmio jus aptarnauti geriau, mandagiau ir pan.
Lygiai ta pati taisyklė galioja ir Seimo nariams, vieni uoliai dirba, lanko posėdžius, siūlo įstatymų projektus, o kiti kartkartėmis šmėkšteli Seimo koridoriuose, tačiau visi gauna vienodą atlyginimą. Nekalbant apie tai, kad trijų milijonų gyventojų seniai nebeturinčiai Lietuvai, 141 Seimo narys yra daugiau prabanga, nei nauda, pastebima tendencija, kad kai kurie Seimo nariai, drąsiai gali prisidėti prie “etatinių bedarbių” ir būti vadinami “Valstybės išlaikytiniais”.
Artėjant rinkimams, tikrai nenoriu minėti pavardžių, tačiau Seimo tinklalapyje peržiūrėjus lankomumo statistiką galime nesunkiai pamatyti, kad štai nors Seimo nariai aktyviai lankė posėdžius gruodžio mėnesį (posėdyje vidutiniškai dalyvavo apie 133 Seimo narius), nors būta dienų kai posėdyje buvo vos 119 Seimo narių. Svarbiausia, jog nepavyko rasti dienos, kai posėdyje būtų dalyvavę visi 141 šios kadencijos Seimo nariai. Balsavimo statistika tiesiog stulbinanti, Jei balsavimų nuo 2013 metų lapkričio būtą 2762, tai kai kurie, labai puikiai žinomi Seimo nariai, sugebėjo balsuoti net 164, 207 ar 209 kartus, tiesa, čia taip pat nėra nei vieno, kuris būtų balsavęs ties visais įstatymo projektais. Tai, čia, ateinu į posėdį, bet nebalsuoju. Suprask – “mane išrinko tam, kad atstovaučiau savo rinkėjus, tačiau ateinu į posėdį ir neišreiškiu nuomonės”. Vien būti posėdyje nepakanka, dar reikėtų ir ruošti įstatymų projektus, dalyvauti komitetų veikloje ir aktyviai diskutuoti reiškiant vieną ar kitą nuomonę prieš priimant įstatymą. Štai vienas Seimo narys, yra pristatęs vos 4 Įstatymų projektus, iš kurių nei vienas nebuvo priimtas, tuo tarpu kitas Seimo narys, per tą pačią kadenciją pristatė 173 įstatymų projektus iš kurių pusė buvo priimta teigiamai. Iš 141 Seimo nario, vos septyni per visą kadenciją yra pristatę triženklį įstatymų projektų skaičių. Aišku, svarbu yra ne tik kiekybė, bet ir kokybė, tačiau vienintelis Seimo narys, kurio įstatymų projektai buvo palaiminti visu 100%, jų te pristatė devynis. Aš jau nebekalbu ir apie tai, kiek tų įstatymų buvo susiję su elementaria logika (Kaip praėjusių metų perliukas – “Automobilių mokestis skirtas padidinti pensijoms). Ką darytų paprasto piliečio viršininkas, jei pilietis užimdamas tokias pat pareigas kaip ir jo kolega, rodytų 43 kartais prastesnį rezultatą? Ko gero pagrasintu atleisti iš darbo…
Jei norime turėti efektyvų Seimą, visų pirma sumažinkime Seimo narių skaičių perpus. Juk įsisprausti tarp 71 asmens dykaduoniams bus ženkliai sunkiau, nei dabar. O tuo pačiu, valstybė dvigubai mažiau išleis Seimo narių ir patarėjų atlyginimams (Aišku, čia būtų centai, palyginus su visu valstybės biudžetu, bet “centas prie cento, žiūrėk ir milijonas”). Be to 71 asmeniui, bus lengviau tarpusavyje susišnekėti ir priimti sprendimus. Tuo pačiu galbūt galėsime turėti tikrus ministrus, o ne ministrus Seimo narius, taip Ministrai galės dirbti Ministrais be papildomų “varginančių” Seimo nario pareigų. Na, o Seimo nario atlyginimas gali priklausyti ne nuo to, kokį jie patys nusistato, bet nuo to, koks valstybės efektyvumas – kaip auga BVP, kokia vidutinė alga, koks šalyje nedarbas, korupcijos lygis ir begalės kitų rodiklių, kurie iš esmės ir nurodo kaip Seimui sekasi dirbti. Teigiamus pokyčius sukėlusiam Seimo nariui, prie minimalaus atlyginimo būtų mokamas priedas, o tam kuris nieko neveikia, nebūtų. Štai ir elementari matematika, kaip išdalinti “Mėnesio atlyginimų biudžetą”. Daugiausia uždirbtų tie, kurie stengiasi labiausiai. Galbūt tada Seimas visuomenės akyse prarastų tą “šiltos vietos” statusą ir ten papultų tik atsakingi, nebijantys kalbėti ir siūlyti savo idėjų, asmenys – juk kandidatai jau žinotų kur veliasi.