Sveikas matematikos egzaminą privalomai laikysiantis žmogau, kuris tiesiog trykšta nekantrumu įstoti į aukštąją mokyklą ir įgyti naujų žinių ir kompetencijų. Tavęs laukia ilgas kelias iki diplomo, tačiau ar gavęs vienos ar kitos specialybės kvalifikaciją tu tikrai galėsi vadinti save specialistu? Pagal nūdienos tendencijas, kai kolegiją ar universitetą baigę žmonės sėkmingai darbuojasi Jungtinės Karalystės fabrikuose, Vokietijos picerijose ar Ispanijos apelsinų laukuose, vargu. Galbūt tau labiau pasiseks, baigęs geodeziją ar automobilių technologijas dirbsi administratoriumi ar vadybininku. Tačiau nuoširdžiai tau linkiu, jei esi tikrai pakankamai subrendęs ir tiki savo svajone, studijuoti tai, kas ateityje teiks milžinišką malonumą ir pajamas.
Na, bet kokiu atveju, kad ir kokia tavo mokymosi sritis, įstojęs į aukštąją mokyklą pirmiausia susidursi su džiugesio akimirkomis, naujais draugais ir begale įspūdžių. Atėjęs į pirmąsias paskaitas jausiesi žvalus ir energingas, norintis tobulėti ir tada gausi pirmąjį smūgį. Jeigu įstojai į inžineriją ar IT, būtinai mokysiesi lietuvių kalbos gramatikos vingrybių, jei studijuoji socialinius ar humanitarinius mokslus (na, neskaitant apskaitos ir panašių dalykų), tau reiks atsikąsti matematikos. Lietuvos švietimo sistema tai vadina “bendraisiais dalykais”, nors realybėje, tai galima vadinti: “mokykis metais ilgiau, kad aukštoji mokykla gautų daugiau pajamų iš tavo krepšelio”. Tau teks eiti į paskaitas, kuriose realiai viskas ką matysi, bus tai, kaip dėstytojas skaito skaidrėse esantį tekstą ir nieko daugiau nekomentuoja. Antrame kurse, jau greičiausia galėsi rinktis pasirenkamuosius dalykus, tačiau, jei nesusirinks grupė, aukštoji mokykla ramia sąžine tau pasiūlys rinktis kitą, kuris sulaukė didelio populiarumo. Nepamiršk, kad po pusę metų teks mokytis keleto dalykų, kurie yra skirti ne tavo kompetencijoms kelti, bet tam, kad dėstytojams būtų lengviau taisyti tavo diplominį ir kursinius darbus. Na, o jei tau mokytis nesiseks, nesijaudink, dėstytojas ramiai paims kyšį ir dar įrašys pažymį didesnį, nei tam, kuris visą semestrą uoliai mokėsi. Nenuliūsk, tikrai ne visi dėstytojai tokie, yra tikrų, savo sričių profesionalų, kurių paskaitose jausiesi kaip žuvis vandenyje, kurie ne tik papasakos ką žino, bet ir išmokys tave.
Būtų gražu jei visi dėstytojai būtų motyvuoti ir dirbtų savo darbą taip kaip pridera? Tačiau visų pirma pagalvok, dėl ko tu įstojai į aukštąją mokyklą? Dažnas abiturientas iškart po mokyklos baigimo stoja, dėl to, kad įstoti, nes neprestižas nesimokyti. O kai renkasi kur stoti, dažnai pasirenka, pagal tai, kur stoja Jonas su Petru. Yra ta dalis žmonių, kurie stoja, nes nori studijuoti vieną ar kitą dalyką, tad jei neapsisprendei ko nori iš gyvenimo, geriau palauk metus ar du. Ir atmink, šansas nemokamai mokytis būna tik kartą gyvenime, neiššvaistyk jo. Nes jei būsi pats nemotyvuotas, kursi nemotyvuotus dėstytojus, nesutarsi su grupiokais ir ilgainiui palūši taip ir nesupratęs kodėl baigei šitą specialybę, jei išvis ją baigsi.
Lietuvos švietimo sistema, dar iki praveriant universiteto ar kolegijos duris, jau yra bėda, tačiau pravėrus jas, smengi kaip į bedugnę. Valstybė, atrodytų, finansuoja studijų vietas ne pagal aktualią padėtį visuomenėje, bet pagal populiarumą. Šiemet Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo tvirtinamos valstybės finansuojamos vietos, pareiškė, kad finansavimas skirstomas neskaidriai. Ir nenuostabu, kai ministrai gali sau leisti stumdyti studentų krepšelius į kairę ir į dešinę. Negana to, man labai smalsu sužinoti, kaip valstybėje, kurioje klesti privatus verslas, vyriausybė numato, kiek tam verslui reikės darbuotojų. Šioje vietoje prieiname prie to, kad tu, studente, esi valstybės įrankis jos planams įgyvendinti. Tai reiškia, kad valstybės finansuojamos vietos nebus paskirstytos pagal individualius moksleivių poreikius, ar bent pagal egzaminų rezultatus. Ir to pasekoje, didžioji dalis tavo grupiokų mokysis tik “dėl diplomo”, o ne dėl kompetencijų ir žinių. Labai gerbiu studijų programas, kurios reikalauja stojamojo egzamino, kurios testuoja tavo kompetencijas ir motyvaciją. Lietuvoje tokių, deja, nedaug.
Jeigu šiandien, galėčiau būti švietimo ministras, ar bent patarėjas, siūlyčiau tokį sprendimą: Visų pirma valstybės finansuojamos vietos turėtų būti dalinamos, pagal aukštajai mokyklai pateiktus prašymu, kiekvieno stojančiojo turėtų laukti psichologinis ir žinių patikrinimo stojamasis egzaminas. Kiek vienai studijų krypčiai skirti finansuojamų vietų turi nuspręsti ne vyriausybę ir rektoriai, bet jos populiarumas pagal pateiktų prašymų skaičių. Tai reiškia, kad nei studentai, nei vyriausybė nežinotų kas bus finansuojama iki tol, kol baigsis pirmasis priėmimų etapas. Taip būtų geriausia užtikrinti realių, motyvuotų specialistų gausą vienoje specialybėje ir uždaryti tas, į kurias stojama tik dėl to, kad niekur kitur įstoti nepavyko. Pagal atitinkamų sričių specialistų rekomendacijas, išsiaiškinčiau kokius realius dalykus turi išmokti studentas norėdamas tapti atitinkamos srities profesionalu ir pagal tai, trumpinčiau studijų trukmę atsisakant bereikalingų dalykų. To pasekoje, sumažėtų tiek studentų, tiek dėstytojų, kas sąlygotų realių motyvuotų specialistų ugdymą, o tai atliktų, tik darbo rinkoje išsilaikę, pasitempę dėstytojai.
Diplomas nėra popierius, kuris suteikia tau pridėtinės vertės, retas privatus darbdavys tavęs jo paprašys. Tai tavo asmeninės savybės ir gebėjimas prisitaikyti, bėgti į priekį ir išlikti, kurios padės tau gyvenime. Diplomas – žinių ir kompetencijos įrodymas. Tačiau, šiais nusirašinėjimo ir dėstytojų papirkinėjimo laikais yra nieko vertas. Laikas keistis