Vaikams prasideda atostogos. Vieniems smagu, kad santykinai ilgos. Kitiems – problema. Kai kas, žiūrėk, jau pradeda siūlyti trumpinti atostogas ir ilginti laiką mokykloje. Ypač tai populiaru tarp susirūpinusių vaikų lavinimu.
Jei turime problemą kur palikti vaikus, tai gal ir nelabai guos, bet aš siūlau į ilgas atostogas pažiūrėti pozityviai.
Visų pirma dėl to, kad vaikai mokosi ne tik mokykloje, bet iš kuo įvairiausių potyrių. Jų vasarą galima prisigaudyti labai įvairių – ir savo kieme, ir kur plačiau. Skaitymas, maudynės, dviračiai, žvejyba, futbolas, bendravimas – visa tai irgi puiki mokykla.
Antra, vaikai tyri galimybę pabūti daugiau su artimaisiais – o iš kur gi daugiau jie gali išmokti gyvenimo meilės ir išminties, jei ne iš artimųjų.
O klausimą “kur padėti vaikus” galima juk išspręsti (bent vasarą) tikrai. Žinau, kad kai kas iš to sąrašo, kurį pateiksiu, darosi politiškai nekorektiška, gal net prieštarauja įvairiems (nelabai protingiems reguliavimams), nepatinka vaikų teisių gynėjams. Tačiau vis gi, manau, atostogos – vaikams ir tėvams puiki gyvenimo galimybė.
Atostogos kartu. Kai ilgos vaikų atostogos, tai ir suaugusieji gali laisviau derinti kada pasiimti per tuos kelis mėnesius. Ir sakau tiesiai – nesuprantu tų, kurie nori visas atostogas praleisti be savo vaikų…
Seneliai. Palaiminti tie, kas turi senelius. Jie vaikams lobis, ar gi ne? Maniškiai tarp tų laimingųjų. Ir jie tuo naudosis – senelių meile, kantrybe, ir visišku atsidavimu.
Kiti artimi žmonės. Įskaitant ir draugus. Per atostogas, kai būsiu kaime, tikrai mielai kviesiu svečiuotis draugų vaikus (vaikų draugus). Bent jau man tai smagu. Jei būtų reikalas, maniškiai irgi galėtų būti pakviesti. Ar gi ne nuostabu yra kartu būti su draugais? Pamenu savo atostogas pas močiutės seserį su savo pusbroliais. Tai buvo taip paprasta, taip puiku, ir taip reikalinga.
Vaikai mūsų darbe. Imkimės vaikus į darbą. Iš kur kitur vaikai sužinos apie darbą, jei nei iš artimųjų darbinės veiklos? Žinau, kad daug kas bijo vaikų (savų ar svetimų) darbe. Tačiau tai labai neteisinga. Vaikais reikia pasitikėti, ir jie niekam netrukdys. O pamokų gyvenimui bus daugybė.
Žinau, kad daug kas reguliavimų, daug kas klientų reakcijos, daug kas savęs bijo, bet vaikai įstaigoje, kavinėje, laukuose ir kitur yra puiku, jei tik yra tokia saugi galimybė.
Dirbantys vaikai. Saugoti vaikus nuo darbo yra tikra nesąmonė. Štai ir šiandien vieno intelektualo pranešime labai gera mintis nuskambėjo: “Padirbau paauglystėje vasarą žemės ūkyje (mažiau nei už minimumą) ir sužinojau, kad žemės ūkis ne man. Padirbau kitą vasarą statybose (irgi už grašius), ir sužinojau, kad tai irgi ne man. Tada galėjau atrasti savo sritį ir žinoti dėl ko mokausi.”
Darbas namuose, darže, padedant kaimynui, įmonėje – kai kas sako, kad vaikystei to nereikia. O man atrodo, kad tinkamas darbas vaikystėje vaikystės ne gardina, o ją puošia, kartu sukurdamas puikią patirtį visam ateinančiam gyvenimui.
Savanorystė. Jei vaikai didesni – savanoriška pagalba kam nors, kam jos reikia – irgi puiki patirtis.
Institucijos. Pripažįstu, visokios galimybės dar pabūti mokykloje/darželyje, sutikime, irgi reikalingos, net nekalbu apie įvairias vasaros stovyklas. Kartais tai iš bėdos, o kartais – galimybė, kurios neturėtum niekada kitu laiku. Žinau, žinau, kad ne visi gali tai sau leisti, bet kai ką galima leisti, o kai kas ne taip jau ir brangu.
Žodžiu, geros vasaros.
Publikuota iš www.liberalai.lt