Kai kurie akademikai šiandien reiškia nuomonę, kad mūsų šalyje žmonių nusivylimą skatina ir tai, jog per pastaruosius 20 metų esą tapome tiktai užkampiu kažkur Rytuose, prie Rusijos – kitaip tariant, bene prasčiausia Europos Sąjungos (ES) dalimi. Anuomet, suprask, buvome vienos tokios imperijos karūnos „perlas“.
Apie mūsų valstybės identitetą ir ateities gaires buvo diskutuota prie apskrito stalo Seime, kur aptarta naujai parengta strategija „Lietuva 2030“.
Vertinu drąsų šiandienos akademikų toną – turbūt tai yra ir tam tikros sąmoningos bei kryptingos pastangos paskatinti aktyvesnes diskusijas, nuo ko šiandien Lietuva galėtų atsispirti siekdama kurti geresnį rytojų. Ta proga norėčiau pateikti keletą įžvalgų, atsiliepdamas į strategijoje „Lietuva 2030“ ir jos pagrindinių architektų išsakytą poziciją, piešiamą šalies viziją.
Pirmiausia, ar šiandien Lietuva, būdama ES pakraštyje, iš tiesų yra atsidūrusi užribyje? Nebūčiau linkęs sutikti su tokia nuomone.
Nepaneigsi, kad sovietmečiu, žvelgiant iš Sovietų Sąjungos perspektyvos, buvome arčiausiai Vakarų, kaip ir tai, kad Europos Sąjungoje kartu su Baltijos kaimynėmis dabar esame arčiausiai Rytų. Lietuvos žemėlapyje nepastumsi nei kairėn, nei dešinėn – tai yra duotybė. Ir, kaip byloja išmintis, kam reikėtų jaudintis dėl to, ko negali pakeisti?
Ko gero, būtų išmintingiau galvoti apie tai, kas mūsų galiose – t.y. kokius tikslus būdami tame pakraštyje užsibrėšime, kaip ryžtingai jų sieksime.
Jei prisimintume ne tokią jau seną istoriją, Lietuva turėjo du didelius tikslus – tapti Europos Sąjungos, NATO dalimi. Milžiniško tikėjimo, nuoširdžių pastangų ir atsidavimo dėka tai buvo pasiekta.
Tačiau kokie ambicingi, didžiuliai tikslai buvo užsibrėžti po to? Sunku išskirti, tiesa? Taip yra ir dėl to, kad, jei grįšime prie akademikų bei sociologų išsakytų minčių, pastaruoju metu esame tarsi įkalinti tam tikrame savo minčių, mąstymo kalėjime.
Turbūt sunku būtų paneigti, kad nemaža dalis visuomenės Lietuvoje tapsmą Europos Sąjungos (kaip, beje, ir NATO) dalimi siejo su savaime ateisiančia gerove. Su tuo, kad permainų sulauksime vos spragtelėję pirštais. Bėda ta, kad gerovė pati savaime neužsuka ir į duris nepasibeldžia.
Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad Lietuva per pastaruosius metus nepasiekė pažangos arba kad žmonės nesistengė pastatyti tą gerovės pilį. Daug kas pavyko. Tikriausiai ir dėl to mūsų šalies vertybiniai popieriai, kaip sako finansų ministrė, skirtingai nei kai kurių kitų ES valstybių šiandien nelaikomi šiukšlėmis.
Vienas svarbiausių dalykų vis dėlto yra tai, kad esame kupini ryžto svajoti – pastaruoju metu brėžiame naują ambicijų horizontą, kuris mus skatins dar stipriau stengtis dėl savęs ir aplinkinių.
Dabar svarstomos strategijos „Lietuvos 2030“ kūrėjai leido sau išsikelti tokius tikslus, kurie kai kuriems kelia šypsnį, kai kuriuos (dažniausiai nusivylusius savaiminės gerovės neišsipildymu) šiek tiek erzina.
Kaip antai, strategijoje „Lietuva 2030“ įvardijamas siekis, kad Lietuva po dviejų dešimtmečių patektų tarp 10 pažangiausių ES valstybių – pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės ir pasaulio konkurencingumo indeksus (plačiau – www.lietuva2030.lt). Matyt, norint šių tikslų pasiekti, dar reikės parengti ne vieną strategiją. Tačiau dėl to ambicija nesumenksta.
Diskusijose paaiškėjo, kad vizijos „Lietuva 2030“ kūrėjai kaip šalies orientyrą yra linkę pasirinkti Šiaurės Europos-Baltijos jūros regiono valstybes. Galėčiau pajuokauti, kad jei už lango dabar būtų ne žiema, kuri tarsi paskatina mus diskutuoti apie Šiaurę, o, pavyzdžiui, birželis, galbūt mūsų pasirinkimas kryptų labiau į Pietus.
Kad ir kaip būtų, aišku tai, kad Šiaurės valstybės, kaip jau sukurtos (ir daugeliu aspektų –įgyvendintos) gerovės šalys, nėra prasčiausias orientyras. Klausimas tik tas, ar jis mums tinkamiausias?
Viena vertus, orientuotis į Šiaurę Lietuvai galbūt palanku, nes mūsų kaimynės prie Baltijos jūros bent jau gyventojų skaičiumi nėra smarkiai didesnės. Taigi – šiuo atveju neturime „vyresniojo brolio“ sindromo rizikos.
Prie argumentų „už“ – ir istorinis aspektas. Su Šiaurės šalimis, išskyrus tam tikrus pavienius istorijos fragmentus, jokių didesnių konfliktų nebūta.
Žinoma, didžiausias argumentas „už“ – ekonominis. Šiuo aspektu mūsų ryšys su Šiaurės šalimis yra ypač stiprus. Vien faktas, kad daugiau kaip pusė didžiųjų investuotojų Lietuvoje yra būtent iš šio regiono daug ką pasako. O galimi nauji energetikos projektai esamas sąsajas tik dar labiau sustiprintų.
Kita vertus, strategų įvardinta Šiaurės kryptis suponuoja ir keletą iššūkių.
Skandinavai turi stiprią tyrimų ir inovacijų bazę, puikiai išvystytą viešąją infrastruktūrą, pakankamai aukštą gyvenimo lygį. Jiems tereikia geros darbo jėgos, profesionalių tyrėjų. Tuo metu Lietuvai vis dar reikia ir ilgalaikėje perspektyvoje reikės stiprinti investicijas, gerinti tą pačią infrastruktūrą – todėl kūrybingų aukštos kvalifikacijos specialistų paklausa ir konkurencija dėl jų čia, mūsų šalyje, liks itin svarbi.
Jei žvelgtume geopolitiniu aspektu, kol kas aiškiai galima įžvelgti tas pačias dvi Lietuvos perspektyvas: Vakarai-Rytai. Būtent šioje ašyje sprendėsi Lietuvos likimas ir paaiškėjo partneriai, čia formavosi dabarties apsisprendimas. Dėl to svarstoma naujoji Šiaurės kryptis šiuo aspektu – vis dar nauja, neatrasta žemė.
Čia pat derėtų pastebėti, kad, ieškant proveržio galimybių, mūsų šalies blaškymasis, žvelgiant į pastarąjį 20-ties metų užsienio politikos laikotarpį, yra pavydėtinai pastovus. Linkėčiau, kad Lietuvos pasirinkimai užsienio politikoje taptų tvaresni ir tęstųsi bent jau ilgiau nei užsienio reikalų ministro kadencija. Nors iki šiol tai buvo sunkiai pasiekiamas uždavinys.
Pažymėtina ir tai, jog Lietuvą nuo Šiaurės Europos šalių bent jau kol kas smarkiai atitolina visuomenių brandos skirtumai. Reikia pripažinti, kad šiauriečių tolerancija, visuomenės požiūris į socialines, kultūrines skirtybes šiuo metu yra kito lygmens, čia savęs ir aplinkinių apgauti nepavyks. Tačiau tai Lietuvai galėtų išeiti į naudą – tapti papildomu stimulu.
Manau, šiandien būtų per drąsu teigti, kad Lietuvos orientacija į Šiaurės šalių regioną, kaip skelbiama strategijoje „Lietuva 2030“, yra pasmerkta tik sėkmei. Aš tai vertinčiau kaip gerą galimybę, kuriai mes pirmiausia turime pasirengti – atlikti būtinus namų darbus, kurių didelė dalis dar net nepradėti.
Kaip padrąsinimą galėtume prisiminti, ką dažniausiai sako Lietuvoje apsilankę turistai – „geriau, nei tikėjomės“. Esu visiškai tikras, kad ir Lietuva, būdama Europos Sąjungos pakraštyje, gali atsidurti arčiau ES politinio-ekonominio branduolio. Pirmiausia reikia tuo patikėti mums patiems.
Kodėl verta? Esant Europos Sąjungos branduolyje atsiranda kur kas platesnės galimybės rinktis partnerius. Be to, ES integraciją kuriančios gravitacijos jėgos suformuoja aiškią nacionalinių interesų sistemą. Geografiniu aspektu grįsti pasirinkimai tampa antraeiliai.
Galbūt todėl kaip rimtą alternatyvą galimai ilgai kelionei į Šiaurę būtų galima apsvarstyti tvirtesnį Lietuvos žengimą ES branduolio link.
Juolab kad pastaruoju metu visa Europa atsidūrusi ant itin svarbių, esminių permainų slenksčio – kaip tik šiandien kuriamas naujas, gilesnės ES valstybių integracijos, tampresnių tarpusavio ryšių ir didesnių įsipareigojimų modelis. Tai itin palanki galimybė Lietuvai, kurią paleisti vėjais būtų nedovanotina klaida.
Kai kurie akademikai šiandien reiškia nuomonę, kad mūsų šalyje žmonių nusivylimą skatina ir tai, jog per pastaruosius 20 metų esą tapome tiktai užkampiu kažkur Rytuose, prie Rusijos – kitaip tariant, bene prasčiausia Europos Sąjungos (ES) dalimi. Anuomet, suprask, buvome vienos tokios imperijos karūnos „perlas“.
Apie mūsų valstybės identitetą ir ateities gaires buvo diskutuota prie apskrito stalo Seime, kur aptarta naujai parengta strategija „Lietuva 2030“.
Vertinu drąsų šiandienos akademikų toną – turbūt tai yra ir tam tikros sąmoningos bei kryptingos pastangos paskatinti aktyvesnes diskusijas, nuo ko šiandien Lietuva galėtų atsispirti siekdama kurti geresnį rytojų. Ta proga norėčiau pateikti keletą įžvalgų, atsiliepdamas į strategijoje „Lietuva 2030“ ir jos pagrindinių architektų išsakytą poziciją, piešiamą šalies viziją.
Pirmiausia, ar šiandien Lietuva, būdama ES pakraštyje, iš tiesų yra atsidūrusi užribyje? Nebūčiau linkęs sutikti su tokia nuomone.
Nepaneigsi, kad sovietmečiu, žvelgiant iš Sovietų Sąjungos perspektyvos, buvome arčiausiai Vakarų, kaip ir tai, kad Europos Sąjungoje kartu su Baltijos kaimynėmis dabar esame arčiausiai Rytų. Lietuvos žemėlapyje nepastumsi nei kairėn, nei dešinėn – tai yra duotybė. Ir, kaip byloja išmintis, kam reikėtų jaudintis dėl to, ko negali pakeisti?
Ko gero, būtų išmintingiau galvoti apie tai, kas mūsų galiose – t.y. kokius tikslus būdami tame pakraštyje užsibrėšime, kaip ryžtingai jų sieksime.
Jei prisimintume ne tokią jau seną istoriją, Lietuva turėjo du didelius tikslus – tapti Europos Sąjungos, NATO dalimi. Milžiniško tikėjimo, nuoširdžių pastangų ir atsidavimo dėka tai buvo pasiekta.
Tačiau kokie ambicingi, didžiuliai tikslai buvo užsibrėžti po to? Sunku išskirti, tiesa? Taip yra ir dėl to, kad, jei grįšime prie akademikų bei sociologų išsakytų minčių, pastaruoju metu esame tarsi įkalinti tam tikrame savo minčių, mąstymo kalėjime.
Turbūt sunku būtų paneigti, kad nemaža dalis visuomenės Lietuvoje tapsmą Europos Sąjungos (kaip, beje, ir NATO) dalimi siejo su savaime ateisiančia gerove. Su tuo, kad permainų sulauksime vos spragtelėję pirštais. Bėda ta, kad gerovė pati savaime neužsuka ir į duris nepasibeldžia.
Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad Lietuva per pastaruosius metus nepasiekė pažangos arba kad žmonės nesistengė pastatyti tą gerovės pilį. Daug kas pavyko. Tikriausiai ir dėl to mūsų šalies vertybiniai popieriai, kaip sako finansų ministrė, skirtingai nei kai kurių kitų ES valstybių šiandien nelaikomi šiukšlėmis.
Vienas svarbiausių dalykų vis dėlto yra tai, kad esame kupini ryžto svajoti – pastaruoju metu brėžiame naują ambicijų horizontą, kuris mus skatins dar stipriau stengtis dėl savęs ir aplinkinių.
Dabar svarstomos strategijos „Lietuvos 2030“ kūrėjai leido sau išsikelti tokius tikslus, kurie kai kuriems kelia šypsnį, kai kuriuos (dažniausiai nusivylusius savaiminės gerovės neišsipildymu) šiek tiek erzina.
Kaip antai, strategijoje „Lietuva 2030“ įvardijamas siekis, kad Lietuva po dviejų dešimtmečių patektų tarp 10 pažangiausių ES valstybių – pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės ir pasaulio konkurencingumo indeksus (plačiau – www.lietuva2030.lt). Matyt, norint šių tikslų pasiekti, dar reikės parengti ne vieną strategiją. Tačiau dėl to ambicija nesumenksta.
Diskusijose paaiškėjo, kad vizijos „Lietuva 2030“ kūrėjai kaip šalies orientyrą yra linkę pasirinkti Šiaurės Europos-Baltijos jūros regiono valstybes. Galėčiau pajuokauti, kad jei už lango dabar būtų ne žiema, kuri tarsi paskatina mus diskutuoti apie Šiaurę, o, pavyzdžiui, birželis, galbūt mūsų pasirinkimas kryptų labiau į Pietus.
Kad ir kaip būtų, aišku tai, kad Šiaurės valstybės, kaip jau sukurtos (ir daugeliu aspektų –įgyvendintos) gerovės šalys, nėra prasčiausias orientyras. Klausimas tik tas, ar jis mums tinkamiausias?
Viena vertus, orientuotis į Šiaurę Lietuvai galbūt palanku, nes mūsų kaimynės prie Baltijos jūros bent jau gyventojų skaičiumi nėra smarkiai didesnės. Taigi – šiuo atveju neturime „vyresniojo brolio“ sindromo rizikos.
Prie argumentų „už“ – ir istorinis aspektas. Su Šiaurės šalimis, išskyrus tam tikrus pavienius istorijos fragmentus, jokių didesnių konfliktų nebūta.
Žinoma, didžiausias argumentas „už“ – ekonominis. Šiuo aspektu mūsų ryšys su Šiaurės šalimis yra ypač stiprus. Vien faktas, kad daugiau kaip pusė didžiųjų investuotojų Lietuvoje yra būtent iš šio regiono daug ką pasako. O galimi nauji energetikos projektai esamas sąsajas tik dar labiau sustiprintų.
Kita vertus, strategų įvardinta Šiaurės kryptis suponuoja ir keletą iššūkių.
Skandinavai turi stiprią tyrimų ir inovacijų bazę, puikiai išvystytą viešąją infrastruktūrą, pakankamai aukštą gyvenimo lygį. Jiems tereikia geros darbo jėgos, profesionalių tyrėjų. Tuo metu Lietuvai vis dar reikia ir ilgalaikėje perspektyvoje reikės stiprinti investicijas, gerinti tą pačią infrastruktūrą – todėl kūrybingų aukštos kvalifikacijos specialistų paklausa ir konkurencija dėl jų čia, mūsų šalyje, liks itin svarbi.
Jei žvelgtume geopolitiniu aspektu, kol kas aiškiai galima įžvelgti tas pačias dvi Lietuvos perspektyvas: Vakarai-Rytai. Būtent šioje ašyje sprendėsi Lietuvos likimas ir paaiškėjo partneriai, čia formavosi dabarties apsisprendimas. Dėl to svarstoma naujoji Šiaurės kryptis šiuo aspektu – vis dar nauja, neatrasta žemė.
Čia pat derėtų pastebėti, kad, ieškant proveržio galimybių, mūsų šalies blaškymasis, žvelgiant į pastarąjį 20-ties metų užsienio politikos laikotarpį, yra pavydėtinai pastovus. Linkėčiau, kad Lietuvos pasirinkimai užsienio politikoje taptų tvaresni ir tęstųsi bent jau ilgiau nei užsienio reikalų ministro kadencija. Nors iki šiol tai buvo sunkiai pasiekiamas uždavinys.
Pažymėtina ir tai, jog Lietuvą nuo Šiaurės Europos šalių bent jau kol kas smarkiai atitolina visuomenių brandos skirtumai. Reikia pripažinti, kad šiauriečių tolerancija, visuomenės požiūris į socialines, kultūrines skirtybes šiuo metu yra kito lygmens, čia savęs ir aplinkinių apgauti nepavyks. Tačiau tai Lietuvai galėtų išeiti į naudą – tapti papildomu stimulu.
Manau, šiandien būtų per drąsu teigti, kad Lietuvos orientacija į Šiaurės šalių regioną, kaip skelbiama strategijoje „Lietuva 2030“, yra pasmerkta tik sėkmei. Aš tai vertinčiau kaip gerą galimybę, kuriai mes pirmiausia turime pasirengti – atlikti būtinus namų darbus, kurių didelė dalis dar net nepradėti.
Kaip padrąsinimą galėtume prisiminti, ką dažniausiai sako Lietuvoje apsilankę turistai – „geriau, nei tikėjomės“. Esu visiškai tikras, kad ir Lietuva, būdama Europos Sąjungos pakraštyje, gali atsidurti arčiau ES politinio-ekonominio branduolio. Pirmiausia reikia tuo patikėti mums patiems.
Kodėl verta? Esant Europos Sąjungos branduolyje atsiranda kur kas platesnės galimybės rinktis partnerius. Be to, ES integraciją kuriančios gravitacijos jėgos suformuoja aiškią nacionalinių interesų sistemą. Geografiniu aspektu grįsti pasirinkimai tampa antraeiliai.
Galbūt todėl kaip rimtą alternatyvą galimai ilgai kelionei į Šiaurę būtų galima apsvarstyti tvirtesnį Lietuvos žengimą ES branduolio link.
Juolab kad pastaruoju metu visa Europa atsidūrusi ant itin svarbių, esminių permainų slenksčio – kaip tik šiandien kuriamas naujas, gilesnės ES valstybių integracijos, tampresnių tarpusavio ryšių ir didesnių įsipareigojimų modelis. Tai itin palanki galimybė Lietuvai, kurią paleisti vėjais būtų nedovanotina klaida.