Štai, persiritome į naujus drakono metus. Persiritome, kaip lovoje persiritinėja paliegėliai. Bet vis dėlto mes jau čia. Tas mistinis drakonas geriau žinomas Rytų liaudyje. Mūsuose jis būtų pavadintas slibinu. Nors principe, tai jokio skirtumo. Nauji metai – nauji ratai. Tiesa, pavasarį, greičiausiai, mums ir tie ratai atsirūgs, nes žiū bus apmokestinti drakonišku prabangos mokesčiu. Tad nėra čia ko per daug ir džiūgauti. Esminės įtakos biudžeto deficito pokyčiui tai neturės, o kad jis būtų surinktas, reikės pūsti drakonišką biurokratinį aparatą. Pasveikinkime drakoną!
Drakoniška perspektyva
Metus baigėme vos galutinai nesujaukę mokesčių sistemos. Kaip tikri kiškiai, greituku priėmėm nekilnojamojo turto mokestį. Ačiū Pondievui ir antidrakoniškai liberalų gynybai, kad to greičio neužteko kitiems neapgalvotiems mokesčiams priimti. Tiesa, žemės spekuliantai, nunarintom galvom, kaip drakonai jau spjaudosi ugnimi. Mat sudarytos prielaidos jiems pakelti žemės mokestį. Rusiškas biznis gausis. Lygiai taip pat, ugniniais liežuviais, valdžią pliekia krovinių vežėjai. Brangsta kuras, didėja kelių mokestis ir pan. Jau girdėti garsūs svarstymai verslus perkelti į kitas šalis. Tai ką, krovinius arklių kinkiniais vežiosime? Bet jei apmokestins arklio galias, vėl š…nipštas gausis. Kinkinyje esant arklio galių perviršiui, teks už jį mokėti. Vrum, vrum, t.y. niuo niuo.
O štai krizių premjeras Andrius Kubilius rašys vadovėlį apie tai, kaip išgelbėjo Lietuvą nuo drakoniškos krizės. Tik klausimas, ar jis paminės daugeliu aspektų neteisingą „naktinę“ mokesčių reformą, spontaniškai atsiradusį išdavikišką konservatorių kairuoliškumą, susimokius su socdemais, siekiant skubotai priimti naujus mokesčius, nedarbą ir kitus, neskanius faktus? Veikiausiai daug ką nutylės. Bus formuojama pozityvioji krizės įveikimo istorija, nes vis dar nenorima pripažinti padarytų klaidų. Nosies ertmes užpildo sudvisęs kvapas iš Rrrrytų. Tiesa, būta ir gerų sprendimų. Beje, jo vadovėlis baigsis ties ta vieta, kai (priešingai nei teigė Kubilius) paaiškėjo, jog euro zonos (kad ją kur perkūnas trenktų) skolų krizė vis dėl to pridarys Lietuvai problemų. Jis buvo neteisus. Drakoniška krizė sugrįš. Tačiau Kubiliui nepatinka negatyvas.
Tuo tarpu seimo opozicija, su aršiausiu drakonu – Valentinu Mazuroniu priešaky, ir toliau stengsis įpiršti savo neva socialiai teisingos politikos kryptį. Ta kryptis yra tiek socialiai teisinga, kiek vagies pasiteisinimas nevogus, tik laikinai pasiskolinus. Laikina amžinybė. Populistiškai inertiška manipuliacija (nuo kurios ima sukti pilvą) žmonių, kurie gyvena iš pašalpų ir nė piršto nepajudina, kad jaustųsi socialiai „teisingiau“, jausmais yra drakoniškos opozicijos ginklas. Racionalizacijos antipodai. Ištisa niektauzų plejada. Arba kaip sako J. Erlickas: „Sniego nėr…, o besmegenių tiek, kad gali koalicijas lipdyti“. Veikiausiai Erlicko žodžiai išsipildys ateinantį rudenį rinkimų pasaulyje-e-e-e-e-e…e. Apmaudu.
Beje, ar žinote, kur žiemoja liūdni slibinai? Ogi Vilniuje. Šilumos monopolistas – „Vilniaus energija“, taip entuziastingai laukė drakono ateinant, kad neiškentęs ėmė ir atidavė jam duoklę visu mėnesiu anksčiau. Taip plačiai atvėrė širdies šilumą, kad lapkritį sąskaitos už ją drakoniškai išaugo. Šiam monopolistui negalioja jokia žinoma rinkos ekonomikos teorija, nes jis ją rašo pats. Rašo taip, kaip patogu. Ir papūsk tu jam į blauzdą. Nors liūdnų slibinų šiaip visoje Lietuvoje pilna, nes mes gi, kaip žinoma, esame viena nelaimingiausių tautų pasaulyje, tačiau Vilniuje, šiuo metu, jų ypatingai daug. Tikėtina, kad jų skaičius ilgainiui augs. Kad ir kaip ten bebūtų, mes visi – kaimynai slibinai.
Tačiau, pasirodo, drakonas ne toks jau ir blogas. Štai pensininkai tikrai džiaugiasi atskridusiu drakonu – jų nusavintos pensijos atstatytos. Atstatytos, bet dirbančiųjų sąskaita. Užtat oi kaip dabar kosėja ir springsta ugnimi jaunalietuviai. Tik pamanykit! Už ką „saldainius“ pirks senatvėje? Na, svarbu alui šiandien užtenka. Nes jei nėra alaus, tai praktiškai nebėra ir dėl ko gyventi. Alų mėgsta visi. Lietuvos BVP irgi. Alus – lietuvių mana. Čia tik tarp kitko. Ne tarp kitko yra tai, kad supriešintos dvi kartos. Šiuo atveju galioja principas: kur du pešasi, trečias laimi. Antai „saldainių“ parduotuvės, nekaltai pasivadinusios vaistinėmis, jau ima trinti rankelėmis iš nekuklaus džiaugsmo. O kodėl jiems netrinti? Gi pensininkai su vidutiniškai dešimtadaliu padidėjusiom pensijom, „užvirins“ joms drakoniškus pelnus, daugiau pirkdami tų „saldainukų“ su drakoniškais antkainiais. Štai ir prašau, visi patenkinti. Beveik. Man vieną aspirino. Ačiū.
Didžiausia Lietuvos nesėkmė – drakonas š(n)oras. Lietuvos votis. Piktžaizdė. Šitas drakonas („ačiū“ Ponzi), tikrąją to žodžio prasme, sudegino Lietuvos piliečių bapkes. Dabar visi kreditoriai, tarp kurių ir šito straipsnio autorius, naiviai tikėjęs drakono augimu, su dviem „karš…džiais“ priešaky, išsižioję laukia savosios dalies. Bet kai administratoriams išmokami drakoniški atlyginimai, iš to paties drakono sąskaitos, tai kur čia besulauksi… Tad užčiaupk žabtus tik!
Soriukas.
Galutinai nusimūčijusi euro zona, su savo drakoniškom skolom, murkdo liūdnų slibinų šalį nepasitikėjimo, nusivylimo bei desperacijos liūne. Nuotaikos nebepakelia nei ES pinigai, o euras jau, kaip keiksmažodis, tariamas perkreiptu veidu. Še mums ir nauji drakono metai. Jojo liepsnų liežuviai jau degina eksporto apimtis, o tai nieko gero nežada. Galima tik pridurti, kad drakonas yra visame kame. Mūsyse taip pat. Galinėsimės su juo visus metus, bet gi po velnių, reikia kažkaip kovoti su tom drakoniškom marginalinėm fantasmagorijom?