Liberalų diskusija: Kaip nedidinant mokesčių sumažinti valstybės biudžeto deficitą?
2011-12-02
Šią savaitę premjerui prabilus apie būtinybę peržiūrėti kitų metų biudžetą ir mažinti jo išlaidas bei galimai didinti mokesčius, liberalai išsakė kategorišką poziciją prieš mokesčių didinimą.
Kaip užkimšti biudžeto „skylę“, jei „Snoro“ griūties ir įsisiūbuojančios krizės Europoje kontekste reikia sutaupyti nuo 500 milijonų iki milijardo litų? Neeiliniame partijos Ekonomikos posėdyje šiam klausimui spręsti liberalai jau įvardina konkrečius būdus, kaip mažinti išlaidas, kad nereikėtų kelti mokesčių. Diskusijoje pasisako šio komiteto nariai: Germanas Lamsodis ir Artūras Vaitiekūnas.
A.Vaitiekūnas: „Sėdim skolose, tačiau ūžiam kaip milijonieriai. Finansinė Europos suirutė atvėrė iki šiol nematyto masto viešojo sektoriaus išlaidavimo ir prabangaus gyvenimo įpročius. Skaudu stebėti, kaip biurokratinės valstybės įstaigos tampa ciniškais grobuonimis, be principų ir be atsakomybės – jos be gailesčio suvartoja paprastų piliečių sunkiai uždirbtus pinigus. Prie lengvabūdiškų gyvenimo malonumų ir įpročių gretai priprantama, todėl kuo labiau lėšų trūksta, tuo labiau jų reikia – bet kam, kad tik būtų, o išleisti atsiras kur. Valdininkija šį triuką įvaldžiusi tobulai. Baigiantis metams aktyvumas padidėja keleriopai: biudžetininkai puola pirkti bet ką, arba bent jau išsirašinėja sąskaitas „kam nors“. Tokia ta mūsų kasdienybė. „Žinioj!“ – sakydavo vienas įžymus TV personažas.
Skaičiai byloja, kad įprotis išlaidauti tik didėja:
Kultūros ministerija ne pirmo būtinumo programoms užsiprašė bent 25 mln. litų daugiau;
Sveikatos apsaugos ministerija – 43 mln.;
Vidaus reikalų ministerija – 54 mln.;
Kitos įstaigos, pradedant Valstybės saugumo departamentu ir teismais, ir baigiant Lietuvos mokslo taryba bei kitais mokslo centrais, – 90 mln. litų.
Taigi, vien tik išlaidų padidinimui ketinama skirti mažiausiai per 200 mln. litų!
Gal kas nors žino, kaip realiai veikia ir kokią naudą duoda taip vadinamos programos, pvz.: Visuomenės sveikatos stiprinimo programa (64 mln.), Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa (47 mln.), Ūkio plėtros ir konkurencingumo didinimo programa (772 mln.), Užimtumo didinimo programa (281 mln.), Šeimos gerovės ir vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimo programa (14,5 mln.)?
Šalpos išmokoms numatyta 890 mln., socialinėms išmokoms ir kompensacijoms – 770 mln. litų!
Akivaizdu, kad užtektų pažaboti valdininkijos įpročius, panaikinti abejotinas pinigų švaistymo programas, sumažinti „visokio plauko“ pašalpas bei kompensacijas, ir mūsų biudžetas iš deficitinio taptų proficitiniu. Negalima išleisti daugiau, nei turi, nedora savo skolas užkrauti kitiems, nesąžininga švaistyti kitų sunkiai uždirbtus pinigėlius – moko mus jau nuo mažų dienų vaikų literatūros klasika. Kitaip, teliks gyvenimo pabaigoje, kaip ir Ibseno personažui Perui Giuntui, ieškojusiam gyvenime tik lengvos dalios ir malonumų, ant antkapio iškalti apgailestaujančius žodžius: „…čia ilsisi NIEKAS“.“
G. Lamsodis: „Naujas biudžetas = nauja „naktinė reforma“? Diskutuojant apie biudžeto „skylę“ ir būdus jai užkišti, dėmesį reikėtų atkreipti į kelis aspektus.
Pirma. Jeigu kalba eina apie deficito mažinimą, tai nebūtinai kalba turėtų eiti apie „kirpimą“. Galima tiesiog nedidinti išlaidų ten, kur jas numatoma didinti.
Pagal Finansų ministerijos puslapyje „pakabintus“ duomenis apie 2012 m. valstybės biudžetą, o taip pat palyginamuosius duomenis su 2011 m. biudžetu, yra visa eilė asignavimų, kuriuos 2012 m. numatoma didinti. Pvz. LR Prezidento kanceliarija 2011 m. gavo 13.297 tūkst. Lt, 2012 m. numato 13.374 tūkst. Lt (skirtumas +77 tūkst. Lt), LR Seimo kanceliarija 2011 m. – 80.612 tūkst. Lt, 2012 m. – 86.856 tūkst. Lt (skirtumas +6.324 tūkst. Lt) ir t.t., o Kauno technologijos universitetas 2011 m. – 89.684 tūkst. Lt, 2012 m. – 86.348 (skirtumas -3.336 tūkst. Lt).
Kadangi bendras nacionalinio biudžeto išlaidų padidėjimas pagal Finansų ministeriją lyginant 2011 m. ir planuojamus 2012 m. duomenis yra tik beveik 56,9 mln. Lt, o valstybės biudžeto skaičiai rodo, kad kai kurios institucijos tiesiog išpūtė savo biudžetus efektyviai lėšas planuojančių ir naudojančių institucijų sąskaita, tai bendro nacionalinio 2012 m biudžeto efektyvumo, pagal minėtą balanso rodiklį, vertinti negalima.
Tokioje situacijoje, manau, protinga būtų peržiūrėti biudžeto asignavimus išlaidų srityje ir palikti 2011 m. lygį, taikant išlaidų didinimo moratoriumo principą, o ne „kirpti“ viską iš eilės. O jeigu kai kurių išlaidų didinimas būtų neišvengiamas, jis turėtų būti ne paslėptas po kitais sumažinimais, o skaidriai pagrįstas ir gauti atskirą pritarimą (kad ir pagal sritis).
Antra. Jeigu jau labai reikia kažką „kirpti“, būtų galima peržiūrėti valstybės investicijų programą.
Šios programos lėšomis yra finansuojama ir informacinių sistemų kūrimas, ir valdiškų pastatų restauravimas ir remontas, ir įvairių laboratorijų atnaujinimas, ir visokios kitokios panašaus pobūdžio išlaidos. Įvertinant tai, kad valstybės investicijų programos lėšos yra planuojamos iš anksto, tai dažnai gaunasi taip, kad kol tos lėšos būna skirtos, pasikeičia realus jų poreikis. Be to, dėl ilgo planavimo-skyrimo proceso „išpučiami“ projektų biudžetai.
Trečia. Besibaigiantys tretieji metai valdančiosios koalicijos sudėtyje, jau, matyt, galėjo leisti suprasti, kad didysis koalicijos brolis siūlydamas sprendimus dažnai naudojasi koalicijos partnerių impulsyvumu ir emocijomis, o ne ilgalaike vieno ar kito siūlomo sprendimo pasekmių analize.
Pavyzdžiu, gal ir ne pačiu geriausiu, galėtų būti situacija alkoholio sektoriuje. Pradžioje sukeliami akcizai, po to priešinamasi bet kokiai alkoholio reklamai. O kur ekonominė pasekmių analizė? Kaip tai įtakos biudžeto pajamas, kiek prarasta verslo galimybių, kaip reikės remti sportą ir panašiai? Atsakymų į šiuos klausimus negirdėti. Ir tokių pavyzdžių, kai pradžioje kažkas uždraudžiama, o po to visos tautos prašoma „susimesti“, kad būtų galima padengti padidėjusias išlaidas kontrolei, nukentėjusiems nuo tokių draudimų ar dėl rinkos iškraipymų, paieškojus, būtų galima surasti ir daugiau.
Apibendrinant būtų galima pasiūlyti ne didinti mokesčius ar „šienauti“ viską iš eilės, bet paanalizuoti, ar iš tikrųjų siūlomas 2012 m. atskirų biudžeto išlaidų eilučių augimas yra pagrįstas, ar mūsų visų pinigai yra tinkamai investuojami ir ar tos investicijos yra šiuo metu mirtinai reikalingos, ar politiniai sprendimai yra ekonomiškai pagrįsti, o jeigu ne, tai aiškiai tautai pasakyti kiek tokie sprendimai kainuoja ir kas dėl jų aukojama.“
Šią savaitę premjerui prabilus apie būtinybę peržiūrėti kitų metų biudžetą ir mažinti jo išlaidas bei galimai didinti mokesčius, liberalai išsakė kategorišką poziciją prieš mokesčių didinimą.
Kaip užkimšti biudžeto „skylę“, jei „Snoro“ griūties ir įsisiūbuojančios krizės Europoje kontekste reikia sutaupyti nuo 500 milijonų iki milijardo litų? Neeiliniame partijos Ekonomikos posėdyje šiam klausimui spręsti liberalai jau įvardina konkrečius būdus, kaip mažinti išlaidas, kad nereikėtų kelti mokesčių. Diskusijoje pasisako šio komiteto nariai: Germanas Lamsodis ir Artūras Vaitiekūnas.
A.Vaitiekūnas: „Sėdim skolose, tačiau ūžiam kaip milijonieriai. Finansinė Europos suirutė atvėrė iki šiol nematyto masto viešojo sektoriaus išlaidavimo ir prabangaus gyvenimo įpročius. Skaudu stebėti, kaip biurokratinės valstybės įstaigos tampa ciniškais grobuonimis, be principų ir be atsakomybės – jos be gailesčio suvartoja paprastų piliečių sunkiai uždirbtus pinigus. Prie lengvabūdiškų gyvenimo malonumų ir įpročių gretai priprantama, todėl kuo labiau lėšų trūksta, tuo labiau jų reikia – bet kam, kad tik būtų, o išleisti atsiras kur. Valdininkija šį triuką įvaldžiusi tobulai. Baigiantis metams aktyvumas padidėja keleriopai: biudžetininkai puola pirkti bet ką, arba bent jau išsirašinėja sąskaitas „kam nors“. Tokia ta mūsų kasdienybė. „Žinioj!“ – sakydavo vienas įžymus TV personažas.
Skaičiai byloja, kad įprotis išlaidauti tik didėja:
Kultūros ministerija ne pirmo būtinumo programoms užsiprašė bent 25 mln. litų daugiau;
Sveikatos apsaugos ministerija – 43 mln.;
Vidaus reikalų ministerija – 54 mln.;
Kitos įstaigos, pradedant Valstybės saugumo departamentu ir teismais, ir baigiant Lietuvos mokslo taryba bei kitais mokslo centrais, – 90 mln. litų.
Taigi, vien tik išlaidų padidinimui ketinama skirti mažiausiai per 200 mln. litų!
Gal kas nors žino, kaip realiai veikia ir kokią naudą duoda taip vadinamos programos, pvz.: Visuomenės sveikatos stiprinimo programa (64 mln.), Asmens sveikatos priežiūros kokybės užtikrinimo programa (47 mln.), Ūkio plėtros ir konkurencingumo didinimo programa (772 mln.), Užimtumo didinimo programa (281 mln.), Šeimos gerovės ir vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimo programa (14,5 mln.)?
Šalpos išmokoms numatyta 890 mln., socialinėms išmokoms ir kompensacijoms – 770 mln. litų!
Akivaizdu, kad užtektų pažaboti valdininkijos įpročius, panaikinti abejotinas pinigų švaistymo programas, sumažinti „visokio plauko“ pašalpas bei kompensacijas, ir mūsų biudžetas iš deficitinio taptų proficitiniu. Negalima išleisti daugiau, nei turi, nedora savo skolas užkrauti kitiems, nesąžininga švaistyti kitų sunkiai uždirbtus pinigėlius – moko mus jau nuo mažų dienų vaikų literatūros klasika. Kitaip, teliks gyvenimo pabaigoje, kaip ir Ibseno personažui Perui Giuntui, ieškojusiam gyvenime tik lengvos dalios ir malonumų, ant antkapio iškalti apgailestaujančius žodžius: „…čia ilsisi NIEKAS“.“
G. Lamsodis: „Naujas biudžetas = nauja „naktinė reforma“? Diskutuojant apie biudžeto „skylę“ ir būdus jai užkišti, dėmesį reikėtų atkreipti į kelis aspektus.
Pirma. Jeigu kalba eina apie deficito mažinimą, tai nebūtinai kalba turėtų eiti apie „kirpimą“. Galima tiesiog nedidinti išlaidų ten, kur jas numatoma didinti.
Pagal Finansų ministerijos puslapyje „pakabintus“ duomenis apie 2012 m. valstybės biudžetą, o taip pat palyginamuosius duomenis su 2011 m. biudžetu, yra visa eilė asignavimų, kuriuos 2012 m. numatoma didinti. Pvz. LR Prezidento kanceliarija 2011 m. gavo 13.297 tūkst. Lt, 2012 m. numato 13.374 tūkst. Lt (skirtumas +77 tūkst. Lt), LR Seimo kanceliarija 2011 m. – 80.612 tūkst. Lt, 2012 m. – 86.856 tūkst. Lt (skirtumas +6.324 tūkst. Lt) ir t.t., o Kauno technologijos universitetas 2011 m. – 89.684 tūkst. Lt, 2012 m. – 86.348 (skirtumas -3.336 tūkst. Lt).
Kadangi bendras nacionalinio biudžeto išlaidų padidėjimas pagal Finansų ministeriją lyginant 2011 m. ir planuojamus 2012 m. duomenis yra tik beveik 56,9 mln. Lt, o valstybės biudžeto skaičiai rodo, kad kai kurios institucijos tiesiog išpūtė savo biudžetus efektyviai lėšas planuojančių ir naudojančių institucijų sąskaita, tai bendro nacionalinio 2012 m biudžeto efektyvumo, pagal minėtą balanso rodiklį, vertinti negalima.
Tokioje situacijoje, manau, protinga būtų peržiūrėti biudžeto asignavimus išlaidų srityje ir palikti 2011 m. lygį, taikant išlaidų didinimo moratoriumo principą, o ne „kirpti“ viską iš eilės. O jeigu kai kurių išlaidų didinimas būtų neišvengiamas, jis turėtų būti ne paslėptas po kitais sumažinimais, o skaidriai pagrįstas ir gauti atskirą pritarimą (kad ir pagal sritis).
Antra. Jeigu jau labai reikia kažką „kirpti“, būtų galima peržiūrėti valstybės investicijų programą.
Šios programos lėšomis yra finansuojama ir informacinių sistemų kūrimas, ir valdiškų pastatų restauravimas ir remontas, ir įvairių laboratorijų atnaujinimas, ir visokios kitokios panašaus pobūdžio išlaidos. Įvertinant tai, kad valstybės investicijų programos lėšos yra planuojamos iš anksto, tai dažnai gaunasi taip, kad kol tos lėšos būna skirtos, pasikeičia realus jų poreikis. Be to, dėl ilgo planavimo-skyrimo proceso „išpučiami“ projektų biudžetai.
Trečia. Besibaigiantys tretieji metai valdančiosios koalicijos sudėtyje, jau, matyt, galėjo leisti suprasti, kad didysis koalicijos brolis siūlydamas sprendimus dažnai naudojasi koalicijos partnerių impulsyvumu ir emocijomis, o ne ilgalaike vieno ar kito siūlomo sprendimo pasekmių analize.
Pavyzdžiu, gal ir ne pačiu geriausiu, galėtų būti situacija alkoholio sektoriuje. Pradžioje sukeliami akcizai, po to priešinamasi bet kokiai alkoholio reklamai. O kur ekonominė pasekmių analizė? Kaip tai įtakos biudžeto pajamas, kiek prarasta verslo galimybių, kaip reikės remti sportą ir panašiai? Atsakymų į šiuos klausimus negirdėti. Ir tokių pavyzdžių, kai pradžioje kažkas uždraudžiama, o po to visos tautos prašoma „susimesti“, kad būtų galima padengti padidėjusias išlaidas kontrolei, nukentėjusiems nuo tokių draudimų ar dėl rinkos iškraipymų, paieškojus, būtų galima surasti ir daugiau.
Apibendrinant būtų galima pasiūlyti ne didinti mokesčius ar „šienauti“ viską iš eilės, bet paanalizuoti, ar iš tikrųjų siūlomas 2012 m. atskirų biudžeto išlaidų eilučių augimas yra pagrįstas, ar mūsų visų pinigai yra tinkamai investuojami ir ar tos investicijos yra šiuo metu mirtinai reikalingos, ar politiniai sprendimai yra ekonomiškai pagrįsti, o jeigu ne, tai aiškiai tautai pasakyti kiek tokie sprendimai kainuoja ir kas dėl jų aukojama.“