Ką daryti? Keletas samprotavimų apie sprinterių epochą
Ką daryti? Šis XIX a. rusų inteligentijos klausimas (Petropavlovsko tvirtovėje įkalinto Nikolajaus Černyševskio parašyto romano – atsako į Ivano Turgenevo romaną Tėvai ir vaikai – pavadinimas) neretai tinka ir kitoms Rytų Europos šalims. Tinka jis ir mums.
Nusikalsiu savo paties įpročiams ir tekstų rašymo logikai. Niekada nerašau, ką reikia daryti, nes bijau nusiristi į vulgarią propagandą. Bet kadangi pastaruoju metu nuolat sulaukiu klausimų, ar tepajėgiu tik analizuoti ir pateikti visuomenės būklės diagnozę, ar dar ir kiek žinau, ką būtų galima daryti, pamėginsiu pasidalinti su maloniais skaitytojais savo keliais pasamprotavimais apie tai, ką būtų galima daryti Lietuvoje tam, kad padėtis ir atmosfera bent truputį keistųsi.
Ką gi, pradėkime. Visų pirma reikia atsikratyti įkyrios idėjos, kad aplink mus veikia vien tik vagys, cinikai ir niekšai. Tai visiška paikystė. Neretai žmonės veikia tiesiog ydingomis ir ne savo pačių kurtomis ar skatintomis aplinkybėmis, todėl tampa įkaitais to, ką amerikiečiai vadina kalte pagal asociaciją. Pagal šią logiką išeitų, kad jei man nepatinka televizijos kanalo arba politinės partijos galva, bet kuris ten atsidūręs žmogus jau privalo dalintis atsakomybe ir kalte dėl to, kad toks yra institucijos vadovas. Vertinti žmones reikia pagal tai, ką jie patys daro ir kiek jie priklauso nuo to ydingo konteksto – sykiu ir kiek jie mėgina išsivaduoti iš jo vardan racionalesnio veiksmo ar kilnesnio darbo.
Kitas prietaras, sklandantis Lietuvoje, yra įsitikinimas, kad jei dalyvauji rinkimuose ir kitus ragini balsuoti arba kandidatuoti (arba kaip nors kitaip įsitrauki į politinį gyvenimą), įteisini ir dar labiau sustiprini mūsų korupcinę sistemą. Tokia logika ne tik absurdiška, bet ir tiesiog antipilietinė ir antipolitinė. Galima bent iš dalies suprasti lietuvių išeiviją JAV, kuri tokiu argumentu kažkada plakė Santarą-Šviesą už ryšių palaikymą su Lietuva – esą pinigų mokėjimas už Sovietų Sąjungos vizą ir net pats menkiausias kontaktas su Lietuva buvo sistemos įteisinimas ir moralinė bei politinė išdavystė.
Bet kai tokia revoliucinė-asketinė (arba sektantiška) logika perkeliama į savo nepriklausomą valstybę, kurioje, kad ir kokios skausmingos būtų jos problemos, privalo veikti ir, laimei, vis dėlto veikia demokratijos institucijos, darosi visiškai nebejuokinga. Juk demokratija nustoja veikti be piliečių dalyvavimo valstybės valdyme ir viešojoje erdvėje. Be piliečių įsitraukimo į valstybės ir politikos formavimo procesą legitimumo netenka ir niekuo virsta ne tik mūsų nemėgstami politikai; niekuo rizikuoja virsti visa valstybė ir politinė tauta. Tad ar, kaip sako britai, su vandeniu čia neišpilamas ir kūdikis (originali versija: Throw the baby out with the bath water)?
Šitos keršto sistemai logikos, nužudant visavertį piliečių įsitraukimą į demokratinę politikų kontrolę, geriau visam laikui išsižadėti kaip žalingos ir pavojingos nesąmonės. Taip, neabejoju tuo, kad piliečiai ir visuomenė tampa reikalingi mūsų politikams tik per rinkimus – jie ir yra jiems ne daugiau nei elektoratas. Žinau ir matau, kad visuomenės nuomonės apskritai nelabai paisoma mūsų politiniame gyvenime, kuriame siekiame tik mechaniškos savęs legitimacijos, po kurios esą galima daryti ką nori.
Bet atsisakyti vienintelių dalyvavimo valstybės formavime ir jos pilietinės bei demokratinės kontrolės instrumentų galima tik pasiryžus politiškai emigruoti iš savo šalies. Po to klausimas, ar lieki joje fiziškai, yra antraeilis ir neesminis. Jau geriau tada fiziškai būti kitur, bet nepadėti kryžiaus ant savo šalies, kad ir kiek mus į neviltį varytų jos sunkiai išsprendžiamos bėdos.
Atsisakykime vieną kartą to nelemto politinio infantilizmo – nei iš Marso, nei iš Marselio niekas mums į Lietuvą kitos visuomenės ir politinės klasės neatgabens. Mes patys privalome jas kurti. Nebendrauti su visais niekšingais suaugusiais ir jiems keršyti imituojant dingimą arba ligą yra isteriška vaiko ir ypač paauglio reakcija, kuria pavojinga persiimti suaugusių žmonių gyvenime – o ypač politikoje ir viešojoje erdvėje.
Lygiai tas pats galioja ir mūsų inteligentijai bei viešoms figūroms (čia aš jau kalbu prieš savo paties polinkius ir impulsus). Net jei mes vieni kitų ir nemėgstame, geriau paprasčiausio realizmo ir sveiko proto (pagaliau ir elementaraus mandagumo bei tiesiog civilizuoto elgesio) vardan nutraukti vienas kito demonstratyvų – ir todėl vėlgi ganėtinai infantilų – ignoravimą bei boikotavimą. Viešos figūros formuoja tam tikrą siektiną viešo elgesio standartą, todėl nuolatinis viešas karas tik siunčia apgailėtiną žinią jauniems žmonėms ir tiems, kurie nežino visų karo priežasčių bei niuansų ir į kuriuos, tiesą sakant, jie neprivalo gilintis. Apie jokią bičiulystę ir meilę čia neverta kalbėti, bet juk civilizuotas modus vivendi ir tylaus koegzistavimo formulė yra šiokios tokios brandos požymis.
Kitas pavojus yra tai, ką pavadinčiau politinio raupsuotojo prietaru. Jo esmė paprasta – save gerbiantys žmonės esą turi kaip velnias kryžiaus saugotis politikos ir politinių partijų. O ypač – tikri inteligentai. Ką gi, tada tik kyla klausimas, kam bus blogiau, jei politikoje atsiras daugiau proto, išsilavinimo, žinių, ekspertinių galių ir kultūrinio raštingumo, be kurio, beje, ir įstatymų leidyba netrunka pradėti šlubuoti?
Kam bus blogiau, jei vieną kartą mūsų inteligentija pradės vaduotis iš sau pačiai primesto bejėgiškumo būsenos ir pradės mažiau priklausyti nuo tų komjaunuolių iš pašaukimo (t.y. amžinai jaunų ir žavių oportunistų) kastos, kuri dominuoja mūsų politinėje klasėje ir kuri iki šiol šokdina Lietuvą instinktyviai ir tvirtai atsitverdama nuo kitaip mąstančių – ir apskritai mąstančių – žmonių?
Todėl mūsų viešajam gyvenimui angažuoto inteligento ir kritiko reikia daug labiau nei dar vieno partijos nario, tik turinčio papildomų kvalifikacijų. Lietuvos visuomenė be galo daug gavo iš tokių mūsų viešosios erdvės inteligentų ir visuomenės kritikų kaip Ričardas Gavelis, Gintaras Beresnevičius, Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Liudvikas Jakimavičius, Andrius Navickas. Jie man yra pats geriausias pavyzdys, kaip galima suteikti daugiau proto ir analizės prado visam viešajam diskursui.
Be galo svarbu, kad mūsų viešojoje erdvėje reikštųsi kaip galima daugiau išsilavinusių ir aukšto lygio žmonių, kurie rašytų protingai, bet paprastai ir suprantamai. Paprastas kalbėjimas apie sudėtingus dalykus kaip niekada svarbus dabar, kada dviprasmybės ir žaidimai niuansais baigiasi ne tik laimėtais arba pralaimėtais teismo procesais, bet ir sąmoningu žmonių kvailinimu sėjant tamsą, nesaugumą ir siaubingai suprimityvintą pasaulio vaizdą.
Ko dar palinkėti mūsų viešajam gyvenimui ir politikai? Atsakysiu sporto terminais : stajerių, o ne sprinterių. Egzistuoja sprinterio ir stajerio logika, leidžianti greitai susivokti žmogaus veikimo galimybių ir vertybių skalėje. Į valias turime veikėjų, kurie savo šimto metrų distanciją nubėga ir visi juos pamiršta. Turiu omeny greitos sėkmės džentelmenus – politikus ir veikėjus, kurie tiki tik greitu praturtėjimu ir žaibiška karjera. Puiku, o kas po to? Jei paaiškėja, kad jokios ilgalaikės vizijos žmogus neturi ir tiesiog siekė užimti nišą tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, nes po to nesitiki dar kada nors tai padaryti?
Sprinteriai dominuoja Lietuvoje. Jie keičia vienas kitą it estafetiniame šimto metrų bėgime, tik skirtumas tas, kad jie mėgina lazdelę išmušti vieni kitiems iš rankų, užuot saugiai perdavę ją. Niekas jų neprisimena po metų kitų. Ir neprisimins. Nes jie patys taip suprogramavo save ir aplinką. Jiems žūtbūt reikėjo laimėti, o ne nuveikti ką nors gavus likimo privilegiją – mandatą ir legitimumą, kurie leistų bent truputį pakeisti savo šalį ir pasaulį. Laimėję jie iškart viską pamiršta ir ruošiasi naujiems rinkimams, t.y. naujai savo šimto metrų distancijai. Baigiasi vienos pirmenybės, turi prasidėti kitos. This sporting life… Toks sportinis gyvenimas.
O stajerių mums trūksta. Žmonių, kurie suprastų, jog ne apie naują trumpą atkarpą reikia galvoti, o apie tai, kaip nubėgti ilgą distanciją, kad liktų jėgų pasiekti finišo tiesiąją. Toks žmogus suvokia, kad jo veikimas yra ilgalaikis ir kad pralaimėjimai jame neišvengiami. Visiškai nesvarbu, ar tu pralaimėsi kurią nors būsimąją savo kelio atkarpą, nes svarbu žinoti, kad tavęs laukia ilga kaip šimtmečiai distancija.
Perkeliant šią logiką į politiką ir viešą gyvenimą, būtų galima apibūdinti tokius žmones kaip misijos ir strateginės vizijos žmones. Jie žino, kad turi laukti savo valandos ir kad visuomenė dėl joje tvyrančių nuotaikų gali jų ilgai dar nepripažinti ir nuolat koneveikti. Bet jie dirba ne tam, kad patiktų, o tam, kad gautų galimybes ir įrankius nuveikti darbą, kuriuo tiki. Ir nuveikti jį savo šalies labui tam, kad sykiu tobulintų ir savo artimiausią aplinką bei pačius save.
Paskutinis štrichas. Pakaktų Lietuvoje kelių geresnių televizijos laidų, skirtų akademiniam jaunimui, kultūrai ne sostinėje, sykiu ir karštiems politikos debatams ne tarp politikos profesionalų (kurie meldžiasi taip jų gyvybę palaikantiems televizijos žurnalistams), o tarp visuomenės veikėjų ir inteligentijos, – ir daug kas keistųsi. Mums trūksta drąsos keisti ir keistis. Originalios idėjos niekam neįdomios, nes neaiškūs jų reitingai ir sėkmė. Visi nori to, kaip ir visur kitur. Ir greitos sėkmės. Ką gi, sprinterių metas.
Nieko, ateis ir ilgo nuotolio žmonių metas. Taip nebūna, kad visi gyventų tik šia diena ir jos tuštybe. Efemeriškus dalykus išmėginus ir suvokus jų trumpalaikiškumą, sugrįžtama prie laiko išmėgintų ir tikrų dalykų. Tik reikia nebijoti būti išjuoktam ir nemėgstamam, jei jau pasiryžai būti žmogumi ne vien sau. Lygiai kaip reikia nebijoti išdrįsti mąstyti, užuot saugiai gyvenus su svetima nuomone ir savo gyvenimu nepatikrinta tiesa.