Šį kartą norime Jus pakviesti diskutuoti tema, kuri, nors ir būdama gan toli nuo Leonido Donskio darbo sričių Europos Parlamente, yra viena svarbiausių Lietuvos problemų. Socialinė apsauga, jos esmė, pagrindinės funkcijos ir uždaviniai valstybėje ir visuomenėje, jos situacija mūsų šalyje ir kryptys, kuriomis turėtume judėti toliau – tokius klausimus kviečiame aptarti šio mėnesio virtualioje diskusijoje.
Tradiciškai ši sritis labiausia siejasi su socialdemokratinėmis idėjomis, kurios pirmenybę teikia teisingam išteklių paskirstymui, lygybės principui. Tačiau ir liberalai socialinėje sferoje turi išplėtoję aiškią viziją ir priemones, kuriose svarbiausia – galimybių dirbti ir užsidirbti sudarymas. Savo socialinės sferos matymą turi ir konservatoriai, tad kviečiame šioje diskusijoje išsakyti savo mintis apie tai, kuris požiūris į socialinės apsaugos vaidmenį valstybėje Jums artimiausias ir kokiu modeliu, Jūsų nuomone, turėtų sekti Lietuva.
Diskusijos pradžiai siūlome liberalės Dianos Stankaitienės, Klaipėdos Socialinės paramos centro direktorės, taip pat aktyviai dirbančios ne vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, mintis:
„Dirbdama socialinės apsaugos sferoje jau penkiolika metų, iš labai arti matau, kaip veikia ši sistema ir kaip ją traktuoja visuomenė. Visų pirma, socialinė apsauga Lietuvoje – tai valstybės pinigų „valgytoja“ ir pašalpų dalintoja. Didžiausios pastangos, žmogiškieji, instituciniai ir finansiniai resursai nukreipti į tai, kaip išdalinti lėšas tiems, kurie negali užsidirbti pragyvenimui patys. Atsidūrėme situacijoje, kai didelė dalis darbingo amžiaus gyventojų renkasi išlaikytinio dalią – tą savo darbe matau itin dažnai.
Tokia socialinės politikos logika lemia tai, kad vis sunkiau mokesčių našta slegia pridėtinę vertę kuriančiųjų pečius. Dirbantiesiems ir darbo vietas kuriantiems tenka sumokamais valstybei mokesčiais tiek pildyti pašalpų fondą, tiek išlaikyti milžinišką pašalpų skirstymo aparatą. Nekeičiant požiūrio į pačią socialinės apsaugos sistemos esmę, akivaizdu, kad lėšų jai veikti ir savo dabartinei funkcijai atlikti reikia vis daugiau, tad mokesčių našta dirbantiesiems, verslininkams neišvengiamai auga. Taip mažėja galimybių darbdaviams skirti daugiau lėšų faktiniam dirbančiojo atlyginimui, o darbuotojas vėl ima svarstyti, ar nevertėtų jam iš viso nedirbti ir gauti bedarbio pašalpą… Uždaro rato situacija be išeities?
Tuo tarpu liberalų socialinės politikos modelyje pagrindinė socialinės apsaugos politikos užduotis turėtų būti ne išdalinti biudžeto – t.y. iš dirbančiųjų surinktus – pinigus pažeidžiamoms visuomenės grupėms, o sudaryti kuo geresnes sąlygas šiems žmonėms greičiau grįžti į darbo rinką ir kuo trumpiau būti išlaikomiems valstybės. Priemonių šiam tikslui pasiekti yra be galo daug: tai ir profesinio perkvalifikavimo sistema turintiems nepaklausias profesijas, ir efektyvus įdarbinimo agentūrų, padedančių surasti darbą, tinklas, ir palankios sąlygos plėtoti šeimos, smulkų ar vidutinį verslą – juk darbo vietos nebūtina ieškotis, ją sau galima ir susikurti pačiam. Būtent į šių priemonių tobulinimą turi būti nukreiptos valstybės pastangos, nes tik skatinant žmones grįžti į darbo rinką nedarbo problema sprendžiama ilgalaikėje perspektyvoje“.
O ką manote Jūs? Kviečiame diskutuoti „Facebook“ diskusijų lentoje, o taip pat atsakyti į klausimą Leonido Donskio svetainės skiltyje „Ką Jūs manote?“.