Pasibaigus savivaldybių rinkimams pasigirdo nemažai balsų, tarp kurių būta daugiau šaižių politinių disonansų nei susikalbėjimo. Bet vienu klausimu kone visi komentatoriai – ir politologai, ir gerai informuoti žurnalistai, ir politikai – sutarė. Visi laukė kažko siaubingo, o tas siaubas ėmė ir neatėjo.
Tiesą sakant, daug ką buvo galima tiesiog logiškai nuspėti. Kam buvo neaišku, kad įtempta ir nervinga atmosfera Liberalų Sąjūdžio komandoje dėl priešrinkiminės situacijos Vilniuje ir ypač dėl pirminio partijos kandidatų pasirinkimo tiesiog tobulai veikia Artūro Zuoko naudai? Kita vertus, nejaugi kas nors rimtai tikėjosi, kad Zuokui tinkamą iššūkį pajėgs mesti Liberalų ir centro Sąjunga?
Kam, dar nepraradusiam sveikos nuovokos, sensacingas galėjo atrodyti žmonių nusivylimas buvusiu Vilniaus meru Viliumi Navicku, kuris niekaip negalėjo sustiprinti Tėvynės Sąjungos šansų Vilniuje? Juk aiškiai nepakako trumpo laikotarpio, per kurį elegantiškas ir inteligentiškas naujasis Vilniaus meras Raimundas Alekna teoriškai galėjo suteikti naują šansą Tėvynės Sąjungai įtikinti savo rinkėjus, kad prieš tai įvyko viso labo tik netikėtas sukliuvimas, po kurio galinga partija tikrai nepritrūks solidžių žaidėjų padėčiai ištaisyti.
Neįvyko jokio revanšo – revanšistinės jėgos nieko rimto nelaimėjo, o klasikinės ar tradicinės mūsų partijos (tiksliau, siekiančiosios tokiomis kada nors tapti) nepatyrė fiasko. Blanki ir Lietuvoje organizuotai bei sąmoningai nužudyta normali rinkimų kampanija, nebeleidžianti išgirsti diskusijų esminiais klausimais, o provokuojanti tik verstis užsakomaisiais straipsniais, šokiais ir dainomis, vis dėlto nesutrukdė gerai pasirodyti kai kuriems iš tikrųjų garbingiems ir sėkmės vertiems politikams.
Ypač tai pasakytina apie Liberalų Sąjūdžio neabejotiną ir didžiulę sėkmę Klaipėdoje. Tokių politikų, kaip Eugenijus Gentvilas ir Vytautas Grubliauskas, triumfas siunčia mums keletą rimtų žinių. Visų pirma, net nuo aktyviosios politikos kiek nutolęs ir visai Lietuvai strategiškai svarbų Klaipėdos uostą reformuoti siekiantis Lietuvos liberalų politinės bendruomenės neformalus lyderis ir moralinis autoritetas Gentvilas sugebėjo pelnyti klaipėdiečių pasitikėjimą, po pauzės sugrįžęs į Liberalų Sąjūdį kaip vienas iš lyderių tam, kad vestų savo partiją į rinkimus Klaipėdoje.
Tam neprireikė nei skandalo, nei sensacingų naujienų apie šalies ir miesto gelbėjimą nuo katastrofos – žmonių parodytas pasitikėjimas Gentvilu buvo tikros moralinės lyderystės ir žmogiško padorumo ilgesio ženklas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie šilto, savo miestą mylinčio ir jam tarnaujančio politiko ir džiazo muzikanto Grubliausko sėkmę.