Liudas Andrikis – standartus laužanti asmenybė. Biudžetinei įstaigai vadovaujantis jaunas žmogus teigia, kad rimtos pareigos dar nereiškia, jog turi galvoti ir atrodyti kaip visi. Atvirkščiai – vyro gyvenime sėkmę atneša gebėjimas mąstyti netradiciškai net ir rimčiausiose gyvenimo situacijose. Nepaisant to, L.Andrikis tikina, kad ir kokia meniška siela bebūtum, negalima pamiršti žmogiškumo.
Priėmė kaip sūnų
– Kaip tapote Priklausomybės ligų centro direktoriumi?
– Manau, kad šis darbas mano gyvenime – dėsningumas. Klaipėdoje baigiau socialinį darbą ir viešąjį administravimą. Kauno technologijos universitete buvau Savivaldos mokymo centro koordinatorius. Laikinoji sostinė man patiko, tačiau vidinis balsas šaukė grįžti į uostamiestį. Pradėjau reguliariai dalyvauti konkursuose į valstybės tarnybą. Tik iš 12 karto pasisekė – Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje pradėjau darbuotis su viešaisiais pirkimais. 2008 m. dėl krizės labai sumažėjo veiklos, nes įstaiga pradėjo taupyti. Darbas ten man pradėjo prilygti dienos režimo kolonijai – jaučiausi kaip daržovė. Vieną rytą pabudęs pagalvojau, kad būtent šiandien susirasiu darbą. Klaipėdos savivaldybės puslapyje pamačiau skelbimą, kad ieškomas Priklausomybės ligų centro direktorius. Daug vilčių neturėjau. Tačiau pabandžiau ir, nurungęs vieną kandidatą, užėmiau šias pareigas.
– Kaip jauną ir kitu kampu į pasaulį žiūrintį žmogų priėmė kiti darbuotojai?
– Jie buvo pasiilgę pokyčių, todėl sutiko labai šiltai. Mano atžvilgiu rodomo skepticizmo nepastebėjau. Kuriozinė situacija: dauguma moterų Priklausomybės ligų centre tinka į mamas. Vos pradėjus vadovauti įstaigai buvo pasakyta, kad būsiu joms kaip tikras sūnus, kuriam visada padės. Nors darbas nėra lengvas, nepabėgau ir nesiruošiu bėgti, nes tikiu savimi ir manau, kad ši įstaiga gali atsistoti ant kojų. Darbuotojams sakau – esame ant griuvėsių, imkime po plytą ir pradėkime statyti iš naujo.
– Kūrybiškumas "sausame" ir biurokratiniame darbe – pranašumas ar trūkumas?
– "Kitoks" matymas, vaizduotė ir fantazija dabar apskritai "ant bangos". Biudžetinėje įstaigoje – tai vertingas dalykas. Kūrybingas mąstymas man labai padeda. Ypač kai tenka išsisukti iš, rodos, beviltiškų situacijų. Vis dėlto atsakingos pareigos nusiurbia dalį kūrybiško laisvalaikio, todėl tenka labiau konceptualizuoti, skirti mažiau laiko neapibrėžtiems ieškojimams, o kurti konkrečius kūrinius.
Alkoholis nebetraukia
– Kas dieną matote žmones, kovojančius su įvairiomis priklausomybėmis. Ar asmeniškai teko susidurti su alkoholiu, narkotikais ar lošimu?
– Esu standartinis jaunuolis, kuris kartais išgeria alaus. Pripažįstu, studijų laikais buvo ir rimtesnių pasilinksminimų, tačiau šeima ir gimusi dukrytė viską sudėliojo į savo vietas. Stipresni alkoholiniai gėrimai prarado patrauklumą. Tiesa, nesėkmingai bandau kovoti su rūkymu. Metu pusmečiui ir vėl pradedu. Su baltu pavydu žiūriu į žmones, kurie neturi visiškai jokių priklausomybių ir gyvenime yra laisvi.
– Savo aplinkoje turi skaudžių ir pamokančių pavyzdžių?
– Draugų rate ir tarp giminių yra žmonių, kurių bėdos akivaizdžios. Turiu pažįstamų, kurie eksperimentavo su viskuo ir pasiekė tokį tašką, jog, regis, kelio atgal nebėra. Pamenu, užsukau pas vieną panevėžietį į namus, o jis visiškai girtas. Prapjautomis rankomis prašė pasiekti veną, nes pats negali. Tokios situacijos sukrečia. Kelis draugus jau esu palaidojęs. Vienas jų laiptinėje perdozavęs buvo rastas pusę metų prieš man pradedant dirbti Priklausomybės ligų centre. Dažnai pagalvojau, kad dar šiek tiek laiko ir galbūt būčiau galėjęs jam padėti.
Kiekvienas vertas pagalbos
– Vertinate žmogų, kad ir koks jis bebūtų, ir stengiatės jam pagelbėti?
– Socialinį darbą pradėjau studijuoti neatsitiktinai – man nesvetimas altruizmas, negaliu atstumti žmogaus, kurį ištiko bėda. Neseniai kalbėjau su teta, kuri pasakė, kad gyvenime svarbiausia – turtas. Palaukite, sakau, koks turtas – būti žmogumi svarbiausia. Man šis principas tikrai padeda. Apskritai gyvenime stengiuosi neturėti išankstinių nusistatymų, ypač aplinkinių atžvilgiu. Kiekvienas, kad ir kaip žemai bebūtų, yra vertas ištiestos rankos.
– Ar pamokslaujate draugams, kurie gal šiandien ir neturi problemų, bet ateityje jų gali sulaukti?
– Ne, moralų tikrai neskaitau – kiekvienas renkamės savo gyvenimo kelią. Štai su vienu draugu, kuris, mano manymu, turi problemų, vis pasikalbu šia tema, bandau paaiškinti, kad galima gyventi ir kitaip. Kol kas jis – užsispyręs.
Meilė – per atstumą
– Minėjote, kad šeima jūsų gyvenime nemažai pakeitė. Kaip susipažinote su žmona?
– Mano išrinktoji – šiaulietė. Pamenu, Klaipėdos kultūrų ir komunikacijų centre ji pristatė savo asmeninę odos dirbinių parodą. Pats priklausau Meno kūrėjų sąjungai ir iš vieno kolegos sužinojau, kad jauna kūrėja atvežė savo darbus. Nuvykome pažiūrėti. Merginai pasiūliau parodyti Klaipėdą. Savotiškai net jaučiausi atsakingas už savo miesto reprezentavimą. Kiek vėliau apsilankiau jos dirbtuvėse ir nusikaliau diržą. Pradėjome bendrauti, važinėti vienas pas kitą. Nemažai laiko draugavome per atstumą, net ir susituokę kurį laiką dar negyvenome kartu: ji – Šiauliuose, aš – Klaipėdoje. Turime ir bendrą kūrinį – dukrai neseniai suėjo vieneri.
– Ar dvi meniškos sielos telpa po vienu stogu?
– Žinoma. Turbūt kūrybingas požiūris į gyvenimą ir suartina. Tiek ji palaiko mano meninius polėkius, tiek aš jos. O jei dar trumpiau – tiesiog džiaugiamės ir mėgaujamės gyvenimu.
– Jūsų dukrytei – tik metukai. Ar jau žinote, kaip auklėsite atžalą?
– Daug apie tai dar negalvojome. Tačiau, manau, kad kūrybinga aplinka padės suformuoti nestandartinį vaiko požiūrį į gyvenimą. Svarbiausia – dėmesys atžalai. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti vaikui, bendrauti. Tačiau išauginti savimi pasitikinčią, laisvą asmenybę – didelis iššūkis ir atsakomybė.
Nesureikšmina problemų
– Jums nesvetimos meninio judėjimo "Fluxus" idėjos, kurios sako, kad gyvenime svarbus žaidimas ir pokštai. Esate žaidėjas ir kasdienybėje?
– Negaliu sakyti, kad visada. Tačiau net ir rimtose gyvenimo situacijose stengiuosi atsitraukti ir į susiklosčiusią padėtį pažiūrėti per humoro prizmę. Manau, žmonės patiria ir baisesnių problemų bei susiduria su didesniais iššūkiais. Prisiminkime savo senelius, kuriems teko iškentėti tremtį. Kai pagalvoji, ką jie išgyveno, supranti, kad mes šiomis dienomis esame per rimti ir susireikšminę. Kam ta įtampa ir stresas, jei į viską galima pažiūrėti paprasčiau? Vadovaujuosi posakiu, kad laimingi tie namai, kuriuose skamba juokas. Atkreipkite dėmesį, kokia galinga jėga gali būti šypsena.
– Kaip susiformavo toks požiūris?
– Man visada buvo įdomūs paradoksai ir absurdiškos situacijos. Dar studijuodamas atradau nemažai informacijos apie "Fluxus". Nustebau sužinojęs, kad šio visame pasaulyje garsaus meninio judėjimo pradininkas buvo lietuvis Jurgis Mačiūnas. Pastebėjau, kad jo dėstomos mintys sutampa su manosiomis. Pasijutau bendraminčiu.
Nuotraukose – ir aktai
– Vienas jūsų pomėgių – fotografija, kuria užsiimate ir dabar. Kada susidomėjote šia sritimi?
– Kadrų gaudymas – dar nuo vaikystės likusi aistra. Pamenu, gal penktoje klasėje buvome išvykę į Nidą. Užėjęs į vieną parduotuvę už 19 talonų įsigijau fotoaparatą "Smena". Grįžęs namo savo dėdės, kuris mėgo fotografuoti, paprašiau, kad pamokytų. Nemažą dalį savo vaikystės praleidau raudonajame kambariuke. Pasisekė, kad paralelinėse klasėse turėjau draugę Ramunę, kuri buvo fotografo Algimanto Aleksandravičiaus dukra. Iš šio profesionalo gavau daugybę naudingų patarimų. Norėjau studijuoti fotografiją, tačiau esu kilęs iš šeimos, kurioje visi yra finansininkai ir buhalteriai. Giminės stebėjosi, iš kur aš toks menininkas išdygau. Tėvai draugiškai patarė pasirinkti specialybę arčiau žemės.
– Jūsų darbuose – nemažai erotikos. Nesulaukiate neigiamos aplinkinių nuomonės? Dauguma turbūt mano, kad rimtas pareigas užimantis žmogus nuogybių fotografavimu neturėtų užsiimti?
– Savo darbą atlieku atsakingai, tampu vis profesionalesnis ir labiau kompetentingas, todėl nemanau, kad mano kūryba turėtų būti trukdis. Žmonės dar vadovaujasi stereotipais. Laisvalaikis yra asmeninis kiekvieno reikalas. Reikėtų suprasti, kad visi esame skirtingi ir turime savitus pomėgius. Kodėl rimtos įstaigos vadovas kartais negali sau leisti būti nerimtu? Gyvenime aš mėgstu eiti prieš srovę, atitrūkti ir provokuoti. Šiais veiksmais stengiuosi aplinkinius įstumti į nestandartinę situaciją ir pabandyti pakeisti jų požiūrį.
– Negalima nepaklausti apie jūsų įspūdingus ūsus. Salvadoras Dali šią vyrišką puošmeną laikė antenomis ryšiui su kosmosu palaikyti. Kodėl būtent toks stilius ir pasirinkimas?
– Paauglystėje buvau pankrokeris ir turėjau pravardę Kosmosas. Ūsai man – savotiška provokacija. Tiesiog nenorėjau būti toks, kaip visi.
Vizitinė kortelė
1980 m. spalio 7 d. gimė Klaipėdoje. Užaugo Panevėžyje.
1999 m. baigė Panevėžio J.Balčikonio gimnaziją.
2003 m. Klaipėdos universitete įgijo socialinio darbo specialybės bakalauro kvalifikaciją.
2005 m. Klaipėdos universitete gavo viešojo administravimo magistro diplomą.
2005–2007 m. Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centre dirbo koordinatoriumi.
2007 m. dirbo asistentu Artašeso Gazariano vadybos ir demokratijos mokykloje.
2008 m. pabaigoje pradėjo eiti Turto valdymo skyriaus vyresniojo specialisto pareigas Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.
Nuo 2011 m. iki dabar dirba Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovu.
Vedęs Jurgą Sutkutę, turi dukrą Uršulę.
Vytauto Petriko nuotr.
Skaitykite daugiau: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/l-andrikis-gyvenime-stengiuosi-netureti-isankstiniu-nusistatymu-interviu-405915#ixzz2ZkqAe7rf