Pačiame miesto viduryje esančios Atgimimo aikštės istorija mena kelis esminius įvykius: sovietmečiu nusprendus suplanuoti po karo dykra virtusį sklypą čia iškeltas Lenino paminklas, vėlliau tas pats Leninas nuimtas. Nuo pastarojo karto iki dabar – taigi per du dešimtmečius – rimtesnės „inventorizacijos” ši reprezentacinė uostamiesčio vieta tesulaukė tik popieriuje. Viltys sulaukti pokyčių siejamos su dabartine miesto Taryba, tačiau kol kas tai – vizija.
Priminsime, kad prieš šešerius metus Taryba patvirtino detalųjį planą, numatantį užstatyti dabartinę aikštę palei Herkaus Manto ir Danės gatves, paliekant ją mažesnę. Plano rengėjas architektas Edmundas Andrijauskas įsitikinęs, kad tuomet ji taptų daug jaukesnė ir tinkamesnė renginiams.
Detalusis planas buvo patvirtintas, pradėta kalbėti ir apie jo įgyvendinimą, o tai įžiebė pavėluotas diskusijas apie aikštės užstatymo būtinumą. Planas atidėtas į šalį, kur guli iki šiol.
E. Andrijausko nuomonė per šį laiką nepasikeitė. Jis įsitikinęs, kad paradams skirtas „plentas” į senamiestį, siejantis Tiltų ir Herkaus Manto gatves, šiandien nebereikalingas, ir mano, kad čia būtų galima atkurti ikikarinį gatvių tinklą.
Pernai šiai temai skirtame „Vakarų ekspreso” straipsnyje ne vienas specialistas išsakė nuomonę, kad valdžios atsainumas tokių projektų atžvilgiu sietinas su politinės valios stoka įgyvendinant ambicingus sumanymus.
Tad vasarį išrinktos uostamiesčio Tarybos narių pasiteiravome, kokios, jų nuomone, aikštės pertvarkymo projekto perspektyvos šiais bei kitais trejais kadencijos metais ir, antra vertus, ar dėl šio objekto reikėtų papildomai atsiklausti klaipėdiečių nuomonės.
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos miesto meras, Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS)
Manau, kad atvirų erdvių, aikščių, ypač centrinėje miesto dalyje, nėra per daug. Visos miesto šventės koncentruojasi centre, tad į galimybę prarasti aikštę urbanistinio sprendimo arba naujo paminklo vardan žiūrėčiau santūriai. Manau, Atgimimo aikštė turėtų būti moderniai sutvarkyta, čia praverstų žalumos akcentai, kurių centre trūksta. Esu nieko prieš, kad ji įgautų senojo gatvių tinklo bruožų.
Esu už tai, kad gyventojai turėtų galimybę išreikšti savo poziciją mini referendumuose, ir pritarčiau tokių apklausų rengimui. Bet, manyčiau, reikėtų turėti sveiko proto, kad nepradėtume varginti žmonių kiekvienu kasdieniu darbiniu klausimu ir nediskredituotume apklausos formato. Nevertėtų pamiršti ir to, kad apklausos rezultatu tapusi vieninga nuomonė bet kuriuo atveju yra patariamojo pobūdžio ir nėra įstatymiškai privaloma politikams. Tai greičiau yra galimybė jausti gyvenimo pulsą ir gyventojų nuotaikas.
Jeigu dėl šios aikštės perspektyvos politikų būtų apsispręsta konceptualiai, tai būtų nemažas žingsnis, ir tam tikrai nereikėtų visos kadencijos laikotarpio. Ar pakaktų laiko ir sprendimui įgyvendinti? Pirmiausia svarbu, kuriuo keliu apsispręstume eiti, antra vertus, svarus vaidmuo tektų ekonominei situacijai pasaulyje, šalyje ir mieste. Trečia, apsispręsti reikėtų įvertinus abu šiuos aspektus. Visiškai įgyvendinti projektą per trejetą metų – labai optimistinė vizija, tačiau svajoti ir siekti – sveika.
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, LLS
Reikėtų sulaukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro architektūrinio vietos parinkimo konkurso pabaigos spalį – net neabejoju, kad atsiras dalyvių, kurie pasiūlys ką nors įdomaus visai aikštei. Imtis veiksmų reikia, nes aikštė baigia nusidėvėti ir moraliai, ir fiziškai. Šiuo metu tai yra nesuprantamas darinys – jeigu kadaise erdvė buvo tikslingai suprojektuota kaip proletariato vado paminklo vieta, dabar jos paskirtis nebeaiški. Būtų neblogai, jeigu per šią kadenciją pavyktų apsispręsti, ar ji bus užstatyta, ar ne.
Artūras ŠULCAS, LLS
Detaliojo plano svarstymus prieš daug metų lydėjo didžiulės diskusijos ir Taryboje, ir jos užkulisiuose. Vis dėlto formalus sprendimas buvo priimtas. Tad galėtume miesto bendruomenės nuomonės ir nebeklausti, nes detalusis planas yra interesų suderinimo dokumentas, kai visos pusės susitaria, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jeigu jis būtų pradėtas realizuoti, aikštė jau būtų buvusi sutvarkyta, senasis gatvių tinklas – atkurtas, miesto centras taptų gražus ir šia tema nebekalbėtume.
Kadangi užmojai vis dėlto nebuvo įgyvendinti, ir jau praėjo nemažai metų, natūralus mano siūlymas yra atsiklausti gyventojų nuomonės: ar jie nori, kad aikštė liktų Lenino aikšte – nesvarbu, kad pavadinimas pasikeitęs, ar vis dėlto pritaria idėjai nusilenkti miesto seniesiems gyventojams ir tradicijoms atkuriant senąjį gatvių tinklą.
Manau, kad tai galėtų būti vienas iš gyventojų apklausos, kuri, neabejoju, įvyks, klausimų. Jeigu apklausos rezultatai parodytų, kad daugiau kaip 50 proc. klaipėdiečių pritartų šios aikštės rekonstrukcijai, miesto valdžiai užtektų politinės valios taip ir padaryti. Aš tam pritarčiau. Bet viešose diskusijose reikia gerbti skirtingas nuomones: ir tų, kuriems atrodo, kad taip, kaip yra, yra gražu, ir tų, kurie mano, kad reikia pokyčių. O miesto valdžia turi elgtis taip, kaip nori miesto gyventojai.
Audrius VAIŠVILA, LLS
Šioje kadencijoje įgyvendinti aikštės rekonstrukcijos nepavyks. Pirmiausia, sprendimo priėmimas reikalauja daugiau specialistų, architektų diskusijų ir visuomenės brandos. Iš politikų tereikia finalinio apsisprendimo – ar užstatome, ar paliekame erdvę. Tegalime sutvirtinti parašu vieningą nuomonę.
Ar tokia aikštė reikalinga funkcionaliai? Kaip rodo ką tik įvykusi Jūros šventė, masiniams renginiams jos reikia. Ar ji graži architektūriniu požiūriu – tai kitas klausimas; istorinio pagrindo saugoti ją suspaustame Klaipėdos mieste gal ir nėra.
Asmeniškai aš būčiau nieko prieš, kad gatvelė link Biržos tilto būtų atstatyta. Bet tai – ateities reikalas. Dabar mieste yra tiek objektų, pastatų, parkų ir skverų, kurie prašosi dėmesio, kad Atgimimo aikštės galėsime imtis nebent užbaigę šiuos projektus ir sulaukę ekonomikos pagerėjimo.
Rolandas BRAŽINSKAS, LLS
Aikštė, mano supratimu, buvo suprojektuota ir pastatyta šitaip, kad išryškėtų vado paminklas. Todėl ji yra „mauzoliejinė”, nepatogi, per aukšta ir baugi pereiti. Mažų mažiausiai reikėtų sulyginti kelias jos pakopas.
Ikikriziniais laikais, kai buvo paklausūs žemės sklypai, ir pats esu sakęs, jog aikštėje būtų galima pastatyti didelį gražų pastatą, jeigu norime sutankinti žmonių skaičių miesto centre. Bet artimiausią dešimtmetį nematau galimybių realizuoti šiuos planus – paprasčiausiai neatsirastų, kas jų imtųsi. Tad dabar manau, kad aikštę būtų galima perprojektuoti į žaliąją oazę, kurioje matyčiau žemaūgių medžių, įdomių botanikos pavyzdžių parką. Taigi kuo daugiau žalio ploto, o ne betono ir granito. Juolab kad Danės krantinės sutvarkytos – reikia puošti tolesnes erdves.
Jeigu atsirastų politinės valios, priimti strateginį sprendimą dėl aikštės rekonstrukcijos galima dar šioje kadencijoje. Tačiau piniginiai klausimai nėra sprendžiami taip greitai. Jeigu planuotume kitąmet imtis darbų, šiemet reikėtų apsispręsti ir sprendimą įtraukti į miesto strateginį planą bei kitų metų biudžetą. O iš kur gautume jam lėšų? Gal būtų galima pritraukti fondų paramą, bet tai gana ilgas procesas.
Pačiame miesto viduryje esančios Atgimimo aikštės istorija mena kelis esminius įvykius: sovietmečiu nusprendus suplanuoti po karo dykra virtusį sklypą čia iškeltas Lenino paminklas, vėlliau tas pats Leninas nuimtas. Nuo pastarojo karto iki dabar – taigi per du dešimtmečius – rimtesnės „inventorizacijos” ši reprezentacinė uostamiesčio vieta tesulaukė tik popieriuje. Viltys sulaukti pokyčių siejamos su dabartine miesto Taryba, tačiau kol kas tai – vizija.
Priminsime, kad prieš šešerius metus Taryba patvirtino detalųjį planą, numatantį užstatyti dabartinę aikštę palei Herkaus Manto ir Danės gatves, paliekant ją mažesnę. Plano rengėjas architektas Edmundas Andrijauskas įsitikinęs, kad tuomet ji taptų daug jaukesnė ir tinkamesnė renginiams.
Detalusis planas buvo patvirtintas, pradėta kalbėti ir apie jo įgyvendinimą, o tai įžiebė pavėluotas diskusijas apie aikštės užstatymo būtinumą. Planas atidėtas į šalį, kur guli iki šiol.
E. Andrijausko nuomonė per šį laiką nepasikeitė. Jis įsitikinęs, kad paradams skirtas „plentas” į senamiestį, siejantis Tiltų ir Herkaus Manto gatves, šiandien nebereikalingas, ir mano, kad čia būtų galima atkurti ikikarinį gatvių tinklą.
Pernai šiai temai skirtame „Vakarų ekspreso” straipsnyje ne vienas specialistas išsakė nuomonę, kad valdžios atsainumas tokių projektų atžvilgiu sietinas su politinės valios stoka įgyvendinant ambicingus sumanymus.
Tad vasarį išrinktos uostamiesčio Tarybos narių pasiteiravome, kokios, jų nuomone, aikštės pertvarkymo projekto perspektyvos šiais bei kitais trejais kadencijos metais ir, antra vertus, ar dėl šio objekto reikėtų papildomai atsiklausti klaipėdiečių nuomonės.
Vytautas GRUBLIAUSKAS, Klaipėdos miesto meras, Lietuvos liberalų sąjūdis (LLS)
Manau, kad atvirų erdvių, aikščių, ypač centrinėje miesto dalyje, nėra per daug. Visos miesto šventės koncentruojasi centre, tad į galimybę prarasti aikštę urbanistinio sprendimo arba naujo paminklo vardan žiūrėčiau santūriai. Manau, Atgimimo aikštė turėtų būti moderniai sutvarkyta, čia praverstų žalumos akcentai, kurių centre trūksta. Esu nieko prieš, kad ji įgautų senojo gatvių tinklo bruožų.
Esu už tai, kad gyventojai turėtų galimybę išreikšti savo poziciją mini referendumuose, ir pritarčiau tokių apklausų rengimui. Bet, manyčiau, reikėtų turėti sveiko proto, kad nepradėtume varginti žmonių kiekvienu kasdieniu darbiniu klausimu ir nediskredituotume apklausos formato. Nevertėtų pamiršti ir to, kad apklausos rezultatu tapusi vieninga nuomonė bet kuriuo atveju yra patariamojo pobūdžio ir nėra įstatymiškai privaloma politikams. Tai greičiau yra galimybė jausti gyvenimo pulsą ir gyventojų nuotaikas.
Jeigu dėl šios aikštės perspektyvos politikų būtų apsispręsta konceptualiai, tai būtų nemažas žingsnis, ir tam tikrai nereikėtų visos kadencijos laikotarpio. Ar pakaktų laiko ir sprendimui įgyvendinti? Pirmiausia svarbu, kuriuo keliu apsispręstume eiti, antra vertus, svarus vaidmuo tektų ekonominei situacijai pasaulyje, šalyje ir mieste. Trečia, apsispręsti reikėtų įvertinus abu šiuos aspektus. Visiškai įgyvendinti projektą per trejetą metų – labai optimistinė vizija, tačiau svajoti ir siekti – sveika.
Ramunė STAŠEVIČIŪTĖ, LLS
Reikėtų sulaukti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro architektūrinio vietos parinkimo konkurso pabaigos spalį – net neabejoju, kad atsiras dalyvių, kurie pasiūlys ką nors įdomaus visai aikštei. Imtis veiksmų reikia, nes aikštė baigia nusidėvėti ir moraliai, ir fiziškai. Šiuo metu tai yra nesuprantamas darinys – jeigu kadaise erdvė buvo tikslingai suprojektuota kaip proletariato vado paminklo vieta, dabar jos paskirtis nebeaiški. Būtų neblogai, jeigu per šią kadenciją pavyktų apsispręsti, ar ji bus užstatyta, ar ne.
Artūras ŠULCAS, LLS
Detaliojo plano svarstymus prieš daug metų lydėjo didžiulės diskusijos ir Taryboje, ir jos užkulisiuose. Vis dėlto formalus sprendimas buvo priimtas. Tad galėtume miesto bendruomenės nuomonės ir nebeklausti, nes detalusis planas yra interesų suderinimo dokumentas, kai visos pusės susitaria, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Jeigu jis būtų pradėtas realizuoti, aikštė jau būtų buvusi sutvarkyta, senasis gatvių tinklas – atkurtas, miesto centras taptų gražus ir šia tema nebekalbėtume.
Kadangi užmojai vis dėlto nebuvo įgyvendinti, ir jau praėjo nemažai metų, natūralus mano siūlymas yra atsiklausti gyventojų nuomonės: ar jie nori, kad aikštė liktų Lenino aikšte – nesvarbu, kad pavadinimas pasikeitęs, ar vis dėlto pritaria idėjai nusilenkti miesto seniesiems gyventojams ir tradicijoms atkuriant senąjį gatvių tinklą.
Manau, kad tai galėtų būti vienas iš gyventojų apklausos, kuri, neabejoju, įvyks, klausimų. Jeigu apklausos rezultatai parodytų, kad daugiau kaip 50 proc. klaipėdiečių pritartų šios aikštės rekonstrukcijai, miesto valdžiai užtektų politinės valios taip ir padaryti. Aš tam pritarčiau. Bet viešose diskusijose reikia gerbti skirtingas nuomones: ir tų, kuriems atrodo, kad taip, kaip yra, yra gražu, ir tų, kurie mano, kad reikia pokyčių. O miesto valdžia turi elgtis taip, kaip nori miesto gyventojai.
Audrius VAIŠVILA, LLS
Šioje kadencijoje įgyvendinti aikštės rekonstrukcijos nepavyks. Pirmiausia, sprendimo priėmimas reikalauja daugiau specialistų, architektų diskusijų ir visuomenės brandos. Iš politikų tereikia finalinio apsisprendimo – ar užstatome, ar paliekame erdvę. Tegalime sutvirtinti parašu vieningą nuomonę.
Ar tokia aikštė reikalinga funkcionaliai? Kaip rodo ką tik įvykusi Jūros šventė, masiniams renginiams jos reikia. Ar ji graži architektūriniu požiūriu – tai kitas klausimas; istorinio pagrindo saugoti ją suspaustame Klaipėdos mieste gal ir nėra.
Asmeniškai aš būčiau nieko prieš, kad gatvelė link Biržos tilto būtų atstatyta. Bet tai – ateities reikalas. Dabar mieste yra tiek objektų, pastatų, parkų ir skverų, kurie prašosi dėmesio, kad Atgimimo aikštės galėsime imtis nebent užbaigę šiuos projektus ir sulaukę ekonomikos pagerėjimo.
Rolandas BRAŽINSKAS, LLS
Aikštė, mano supratimu, buvo suprojektuota ir pastatyta šitaip, kad išryškėtų vado paminklas. Todėl ji yra „mauzoliejinė”, nepatogi, per aukšta ir baugi pereiti. Mažų mažiausiai reikėtų sulyginti kelias jos pakopas.
Ikikriziniais laikais, kai buvo paklausūs žemės sklypai, ir pats esu sakęs, jog aikštėje būtų galima pastatyti didelį gražų pastatą, jeigu norime sutankinti žmonių skaičių miesto centre. Bet artimiausią dešimtmetį nematau galimybių realizuoti šiuos planus – paprasčiausiai neatsirastų, kas jų imtųsi. Tad dabar manau, kad aikštę būtų galima perprojektuoti į žaliąją oazę, kurioje matyčiau žemaūgių medžių, įdomių botanikos pavyzdžių parką. Taigi kuo daugiau žalio ploto, o ne betono ir granito. Juolab kad Danės krantinės sutvarkytos – reikia puošti tolesnes erdves.
Jeigu atsirastų politinės valios, priimti strateginį sprendimą dėl aikštės rekonstrukcijos galima dar šioje kadencijoje. Tačiau piniginiai klausimai nėra sprendžiami taip greitai. Jeigu planuotume kitąmet imtis darbų, šiemet reikėtų apsispręsti ir sprendimą įtraukti į miesto strateginį planą bei kitų metų biudžetą. O iš kur gautume jam lėšų? Gal būtų galima pritraukti fondų paramą, bet tai gana ilgas procesas.