Visuomet, kai Seimui pateikiamas šalies metų biudžeto projektas, atsiranda gausus būrys taip vadinamų ekspertų, kurie jame mato įvairių ydų, bando rašyti vis naujus „receptus“, kurie dažnai neturi jokio ryšio su „liga“.
Aš šiuo atveju nekursiu receptų, o pasistengsiu atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie bus svarbūs Lietuvai artimiausiu metu tvirtinant biudžetą ir jį įgyvendinant.
Vienas aktualių klausimų – kokioje aplinkoje mes gyvensime 2012 metais? Pastaruoju metu tarptautinėje finansų erdvėje situacija įtempta – Graikija jau faktiškai yra bankrutavusi, tačiau Europos Sąjunga niekaip neužbaigia parašyti nekrologo. Tai yra didelė Europos problema, kuri susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali lemti ir Lietuvos finansinius rodiklius – tiksliau, pakoreguoti eksporto apimtis, nuo kurių esame smarkiai priklausomi.
Ne veltui jau dabar finansų ministrė I. Šimonytė užsiminė, kad dėl prastėjančios situacijos pagrindinėse eksporto rinkose ministerija gali maždaug 1 proc. sumažinti Bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę – nuo 4,7 iki 3,7 procento. Tas skirtumas mūsų ekonomikai iš tiesų yra ženklus.
Taigi yra rizika, kad šalies pajamos nebus tokio lygio, kaip prognozuota. Mums labai svarbus vidaus vartojimas irgi gali neaugti tiek, kiek numatė Vyriausybė – prognozuojamas Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) surinkimo į šalies biudžetą padidėjimas 13 proc. yra labai optimistiškas. O tam, kad surinktume daugiau pajamų iš valstybės įmonių, reikia priimti priemonių paketą, kuris kol kas sunkiai skinasi kelią Seime.
Nors biudžeto pajamų problema išlieka didelė, šalies įsipareigojimai 2012 m. taip pat nemažėja, net kiek auga. Ir toliau laikausi nuomonės, kad jei jau siekiame balanso, derėtų mažinti valstybės asignavimus bent 2 procentais. Tikslas šiuo atveju – orientuotis į didesnį darbo efektyvumą, čia yra didžiulis neišnaudotas rezervas.
Kodėl valstybei svarbu, kad kitąmet biudžeto deficitas nebūtų didesnis nei 2,8 proc. BVP? Atsakymas paprastas – tam, kad reikiamu momentu galėtume pasiskolinti kaip įmanoma palankesnėmis sąlygomis. Jei viršytume šią ribą, valstybei tektų skolintis 1,5-2 proc. didesnėmis palūkanomis.
Neatmetu, kad Lietuva ateityje galėtų skolintis ir iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Tuo pačiu galiu paneigti kai kurių asmenų viešai išsakytus teiginius, esą skolinantis iš TVF privalėsime įsivesti tam tikrus papildomus mokesčius, įskaitant nekilnojamojo turto. Nebūtinai.
Žinoma, valstybė gali skolintis ir vidaus rinkoje – mūsų šalies bankuose indėlininkai laiko pinigus, už kuriuos dauguma bankų moka 1,2-1,3 proc. palūkanas. Viena galimybių yra valstybei sukurti tokį instrumentą, kad tie patys indėlininkai galėtų investuoti ir į valstybės vertybinius popierius, gaudami, pavyzdžiui, tris kartus didesnes palūkanas ilgesniuoju laikotarpiu.
Nemanau, kad Vyriausybės pateiktas 2012 metų biudžeto projektas Seimo pastangomis bus smarkiai pakoreguotas. Kaip rodo ankstesniųjų metų patirtis, tos korekcijos dažniausiai būna neryškios, balansuojančios ties 1-2 procentų riba.
Norisi palinkėti, kad grėsmės, apie kurias kalbame dabar, sumažėtų ir kitąmet išsipildytų mums palankus bei optimistiškas scenarijus.