UKRAINA. Pastarųjų dienų įvykiai šios šalies rytuose rodo, kad Ukrainos valdžia nekontroliuoja situacijos. Vis daugiau signalų ir faktų, kad separatistai, diversantai, provokatoriai ne tik veikia aktyviai ir koordinuotai, bet, deja, sulaukia gana plataus vietos gyventojų, taip pat ir jėgos struktūrų palaikymo. Rusija žaidžia brutalų, cinišką ir kol kas sėkmingą Ukrainos skaldymo kampaniją.
Panašu, kad Ukrainos valdžia ir visa pilietinė visuomenė turi spręsti dramatišką dilemą – panaudoti jėgą tvarkai atstatyti arba susitaikyti su neišvengiamu nemažos dalies savo valstybės praradimu.
Liūdna, bet ištikimybė savo valstybei net ir po daugiau nei 20 metų Ukrainos nepriklausomybės daugeliui rytų Ukrainos gyventojų ir pareigūnų yra nieko verta sąvoka, šiems žmonėms buvimas Ukrainos piliečiais tereiškė priklausymą teritorijai, kurioje gyveno, bet mąstė ir elgėsi pagal lengvai atpažįstamą sovietinės gyvensenos sampratą.
Ko gero, Ukraina neturi kitos alternatyvos, kaip pasipriešinti tam, kas vyksta. Net jei šalia vyksta išdavystės, kai dalis kariuomenės nenori vykdyti įsakymų, net kai dalis visuomenės yra paveiki putiniškai propagandai.
Ką šioje situacijoje galime mes?
Pirma, ir toliau remti demokratinės Ukrainos pastangas suvaldyti situaciją ir padėti telkiant paramą ES ir tarptautiniu mastu.
Antra, parodyti Rusijai, kad tokie dalykai nebus užmiršti ir neliks be atsako. Sankcijos viena po kitos, adekvačios Rusijos veiksmams.
Trečia, grėsmės akivaizdoje susitelkti ir padaryti savo namų darbus: būti sąmoningi ir neabejingi, telkti pilietines savanoriškas struktūras, stiprinti savo kariuomenę. Mūsų saugumas priklausys ir nuo mūsų ekonomikos atsparumo tokioms grėsmėms.
Didžiųjų iššūkių akivaizdoje stipresni tampame tada, kai priimame juos ir nenuleidžiame rankų. To reikia ir Lietuvai, ir Ukrainai
UKRAINA. Pastarųjų dienų įvykiai šios šalies rytuose rodo, kad Ukrainos valdžia nekontroliuoja situacijos. Vis daugiau signalų ir faktų, kad separatistai, diversantai, provokatoriai ne tik veikia aktyviai ir koordinuotai, bet, deja, sulaukia gana plataus vietos gyventojų, taip pat ir jėgos struktūrų palaikymo. Rusija žaidžia brutalų, cinišką ir kol kas sėkmingą Ukrainos skaldymo kampaniją.
Panašu, kad Ukrainos valdžia ir visa pilietinė visuomenė turi spręsti dramatišką dilemą – panaudoti jėgą tvarkai atstatyti arba susitaikyti su neišvengiamu nemažos dalies savo valstybės praradimu.
Liūdna, bet ištikimybė savo valstybei net ir po daugiau nei 20 metų Ukrainos nepriklausomybės daugeliui rytų Ukrainos gyventojų ir pareigūnų yra nieko verta sąvoka, šiems žmonėms buvimas Ukrainos piliečiais tereiškė priklausymą teritorijai, kurioje gyveno, bet mąstė ir elgėsi pagal lengvai atpažįstamą sovietinės gyvensenos sampratą.
Ko gero, Ukraina neturi kitos alternatyvos, kaip pasipriešinti tam, kas vyksta. Net jei šalia vyksta išdavystės, kai dalis kariuomenės nenori vykdyti įsakymų, net kai dalis visuomenės yra paveiki putiniškai propagandai.
Ką šioje situacijoje galime mes?
Pirma, ir toliau remti demokratinės Ukrainos pastangas suvaldyti situaciją ir padėti telkiant paramą ES ir tarptautiniu mastu.
Antra, parodyti Rusijai, kad tokie dalykai nebus užmiršti ir neliks be atsako. Sankcijos viena po kitos, adekvačios Rusijos veiksmams.
Trečia, grėsmės akivaizdoje susitelkti ir padaryti savo namų darbus: būti sąmoningi ir neabejingi, telkti pilietines savanoriškas struktūras, stiprinti savo kariuomenę. Mūsų saugumas priklausys ir nuo mūsų ekonomikos atsparumo tokioms grėsmėms.
Didžiųjų iššūkių akivaizdoje stipresni tampame tada, kai priimame juos ir nenuleidžiame rankų. To reikia ir Lietuvai, ir Ukrainai