Seimas ketvirtadienį antrą kartą balsuos ir nuspręs, ar priimti Konstitucijos ir kitų įstatymų pataisas, leidžiančias kandidatuoti rinkimuose sulaužiusiems priesaiką.
Visuomenė jau kuris laikas yra pratinama prie minties, kad nuo Prezidento pareigų nušalinto R. Pakso atžvilgiu turi būti atstatytas teisingumas, t.y. įtvirtinta teisė jam vėl pretenduoti į aukščiausias valstybės pareigas. Po dešimtmečio atrodo, kad apkaltos istorija palengva dingsta užmarštin, kartas nuo karto primenant atskirus epizodus, bet nūdienos politinės kovos ir jose veikiantys „tuti-ta“ personažai daug kam atrodo aktualesni.
Atrodytų, seniai subrandintas balsavimas, bet kokiam kontekste – politikoje vėl kylant populizmo bangai. Todėl norėčiau trumpam sugrįžti į 2004-uosius metus, kai Lietuva išgyveno dramatišką laikotarpį. Mintyje turiu ne tik tai, dėl ko R.Paksas buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, bet ir tai, kaip jo vedina komanda laimėjo Prezidento rinkimus.
Su juodųjų technologų iš Rusijos pagalba rinkimų kampanija buvo organizuota taip, kad visuomenėje būtų pasėta baimė, nepasitikėjimas bankais, o kartu ir valstybės institucijomis. Meistriškai manipuliuojant žemiausiais žmonių jausmais tikslas buvo pasiektas. Jau vėliau paaiškėjo, kad rinkimai organizuoti su rusišku kapitalu susijusiais pinigais, o už skirtą paramą išrinktasis Prezidentas turėjo „atidirbti“. Ilgai laukti nereikėjo.
Anuometinio valstybės vadovo ir jo komandos veiksmai parodė „tikrąją“ tarnystės Lietuvos žmonėms prigimtį. Užimamos pareigos buvo naudojamos ne tik siauriems J. Borisovo interesams tenkinti (pilietybės suteikimas, įdarbinimas patarėju). Daryta ir neteisėta įtaka verslui.
Akivaizdu, kad R. Paksas buvo valdomas, o visuomenė – tendencingai skaldoma. Praėjo dešimtmetis ir, atrodytų, vis dar politikoje aktyviai veikiančiam „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiui buvo daugiau nei pakankamai laiko suvokti ir pripažinti klaidas. Tačiau vietoj to mes girdime taip vadinamo „teisingumo atstatymo“ reikalavimą. Taip, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad apribojimas užimti atitinkamas pareigas negali būti visam gyvenimui ir turi būti nustatytas aiškus laikotarpis.
Tačiau Lietuva ir jos žmonių išrinkti atstovai turi nuspręsti, kaip šis klausimas bus užbaigtas. Nusistebėjimą kelia būdas, kaip tai spaudžiama išspręsti. Iki Prezidento rinkimų likus vos keliems mėnesiams Konstitucijos ir jį lydinčio konstitucinio įstatymo priėmimas tampa valdančiosios koalicijos politinių derybų ar net atskirų koalicijos partnerių interesus tenkinančių mainų objektu.
Koalicijos partneriai ir paties „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiai jau pamiršo savo pačių garsiai išsakytas mintis. Tik priminsiu frazę, kurią dabartinis Seimo frakcijos „Tvarkos ir teisingumo“ seniūnas P. Gražulis pasakė 2004 metų kovą: „Jei tai iš tikrųjų yra tiesa, R. Paksas pasirašė sau nuosprendį. Dar iki šiol buvau kitos nuomonės, savotiškai laukiau Konstitucinio Teismo išvadų, tai dabar mano nuomonei yra padarytas galutinis sprendimas“.
R. Paksas ir jo vadovaujama partija „išmoko“ savo pamokas ir artėjančių rinkimų akivaizdoje vėl pažėrė populistinių, neatsakingų ir rinkėjų lūkesčius sukeliančių, bet niekur nevedančių pasiūlymų. Pvz., ketinimai sugrąžinti mirties bausmę, surengti referendumą dėl euro įvedimo ir visa kita. Tai puikiai pataiko į taktą su toli siekiančiais Seimo pirmininkės viražais.
Todėl ne dėl pačios skandalingos Prezidento nušalinimo istorijos, o dėl pilietinės visuomenės noro matyti Lietuvos politiką, žengiančią atsinaujinimo keliu, aš nebalsuosiu dėl Konstitucijos pataisos, leidžiančios priesaiką sulaužiusiam asmeniui grįžti į svarbiausias politinės veiklos erdves.
Šiandien daugelis vis dar gerai prisimena tautosaka tapusias frazes „…. ir tapšnojau“, pirmadieninį buvusio Prezidento palinkėjimą „gero savaitgalio“ ir visa kita, bet pabaigai norėčiau priminti kelis iškalbingus su R. Paksu susijusius faktus:
1. R. Pakso atėjimą į Prezidento postą ir jo prezidentavimo metus lydėjo nuolatinis visuomenės skaldymas ir gąsdinimas. Su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijusi viešųjų ryšių kontora „Almax“ darė įtaką Prezidentūrai: konsultavo Prezidentūros struktūros klausimais, rengė Prezidento patarėjų pareiginius nuostatus, parengė planą, kaip diskredituoti vieną iš Prezidento patarėjų.
2. Prezidento R. Pakso patarėjų pavedimais STT neteisėtai buvo renkama informacija apie visuomenėje gerai žinomus verslininkus, teisininkus ir medikus.
3. J. Borisovo „Aviabaltika“ tiesiogiai apmokėjo specialų „Vakaro žinių“ tiražą (300 tūkst. egzempliorių) apie tariamą „Vilniaus banko“ krizę, galėjusią sukelti ne tik finansinę suirutę Lietuvoje, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui.
4. R. Pakso rinkimų kampanija buvo finansuojama iš UAB „Aviabaltika“ pinigų (gavo 1 205 tūkst. litų, buvo pažadėti 2 mln. litų). „Aviabaltika“ vertėsi pardavinėdama sraigtasparnius Sudanui, kuriam tuo metu buvo taikomas ginklų embargas. Tai sukėlė didelį NATO susirūpinimą. Vėliau „Aviabaltika“ vadovui J. Borisovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir jis tapo įtakingu veikėju Prezidentūroje.
5. Skirtas lėšas, kaip rašyta J. Borisovo ir kituose dokumentuose, jis norėjo susigrąžinti užimant aukštas pareigas, taip pat privilegijomis, apdovanojimais, grynaisiais pinigais, pagalba žlugdant konkurentus ir kitaip. J. Borisovas ne tik rėmė Prezidento rinkimų kampaniją, bet ir vaidino aktyvų, dažnai sprendžiamąjį vaidmenį ją organizuojant.
Seimas ketvirtadienį antrą kartą balsuos ir nuspręs, ar priimti Konstitucijos ir kitų įstatymų pataisas, leidžiančias kandidatuoti rinkimuose sulaužiusiems priesaiką.
Visuomenė jau kuris laikas yra pratinama prie minties, kad nuo Prezidento pareigų nušalinto R. Pakso atžvilgiu turi būti atstatytas teisingumas, t.y. įtvirtinta teisė jam vėl pretenduoti į aukščiausias valstybės pareigas. Po dešimtmečio atrodo, kad apkaltos istorija palengva dingsta užmarštin, kartas nuo karto primenant atskirus epizodus, bet nūdienos politinės kovos ir jose veikiantys „tuti-ta“ personažai daug kam atrodo aktualesni.
Atrodytų, seniai subrandintas balsavimas, bet kokiam kontekste – politikoje vėl kylant populizmo bangai. Todėl norėčiau trumpam sugrįžti į 2004-uosius metus, kai Lietuva išgyveno dramatišką laikotarpį. Mintyje turiu ne tik tai, dėl ko R.Paksas buvo pašalintas iš Prezidento pareigų, bet ir tai, kaip jo vedina komanda laimėjo Prezidento rinkimus.
Su juodųjų technologų iš Rusijos pagalba rinkimų kampanija buvo organizuota taip, kad visuomenėje būtų pasėta baimė, nepasitikėjimas bankais, o kartu ir valstybės institucijomis. Meistriškai manipuliuojant žemiausiais žmonių jausmais tikslas buvo pasiektas. Jau vėliau paaiškėjo, kad rinkimai organizuoti su rusišku kapitalu susijusiais pinigais, o už skirtą paramą išrinktasis Prezidentas turėjo „atidirbti“. Ilgai laukti nereikėjo.
Anuometinio valstybės vadovo ir jo komandos veiksmai parodė „tikrąją“ tarnystės Lietuvos žmonėms prigimtį. Užimamos pareigos buvo naudojamos ne tik siauriems J. Borisovo interesams tenkinti (pilietybės suteikimas, įdarbinimas patarėju). Daryta ir neteisėta įtaka verslui.
Akivaizdu, kad R. Paksas buvo valdomas, o visuomenė – tendencingai skaldoma. Praėjo dešimtmetis ir, atrodytų, vis dar politikoje aktyviai veikiančiam „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiui buvo daugiau nei pakankamai laiko suvokti ir pripažinti klaidas. Tačiau vietoj to mes girdime taip vadinamo „teisingumo atstatymo“ reikalavimą. Taip, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad apribojimas užimti atitinkamas pareigas negali būti visam gyvenimui ir turi būti nustatytas aiškus laikotarpis.
Tačiau Lietuva ir jos žmonių išrinkti atstovai turi nuspręsti, kaip šis klausimas bus užbaigtas. Nusistebėjimą kelia būdas, kaip tai spaudžiama išspręsti. Iki Prezidento rinkimų likus vos keliems mėnesiams Konstitucijos ir jį lydinčio konstitucinio įstatymo priėmimas tampa valdančiosios koalicijos politinių derybų ar net atskirų koalicijos partnerių interesus tenkinančių mainų objektu.
Koalicijos partneriai ir paties „Tvarkos ir teisingumo“ lyderiai jau pamiršo savo pačių garsiai išsakytas mintis. Tik priminsiu frazę, kurią dabartinis Seimo frakcijos „Tvarkos ir teisingumo“ seniūnas P. Gražulis pasakė 2004 metų kovą: „Jei tai iš tikrųjų yra tiesa, R. Paksas pasirašė sau nuosprendį. Dar iki šiol buvau kitos nuomonės, savotiškai laukiau Konstitucinio Teismo išvadų, tai dabar mano nuomonei yra padarytas galutinis sprendimas“.
R. Paksas ir jo vadovaujama partija „išmoko“ savo pamokas ir artėjančių rinkimų akivaizdoje vėl pažėrė populistinių, neatsakingų ir rinkėjų lūkesčius sukeliančių, bet niekur nevedančių pasiūlymų. Pvz., ketinimai sugrąžinti mirties bausmę, surengti referendumą dėl euro įvedimo ir visa kita. Tai puikiai pataiko į taktą su toli siekiančiais Seimo pirmininkės viražais.
Todėl ne dėl pačios skandalingos Prezidento nušalinimo istorijos, o dėl pilietinės visuomenės noro matyti Lietuvos politiką, žengiančią atsinaujinimo keliu, aš nebalsuosiu dėl Konstitucijos pataisos, leidžiančios priesaiką sulaužiusiam asmeniui grįžti į svarbiausias politinės veiklos erdves.
Šiandien daugelis vis dar gerai prisimena tautosaka tapusias frazes „…. ir tapšnojau“, pirmadieninį buvusio Prezidento palinkėjimą „gero savaitgalio“ ir visa kita, bet pabaigai norėčiau priminti kelis iškalbingus su R. Paksu susijusius faktus:
1. R. Pakso atėjimą į Prezidento postą ir jo prezidentavimo metus lydėjo nuolatinis visuomenės skaldymas ir gąsdinimas. Su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijusi viešųjų ryšių kontora „Almax“ darė įtaką Prezidentūrai: konsultavo Prezidentūros struktūros klausimais, rengė Prezidento patarėjų pareiginius nuostatus, parengė planą, kaip diskredituoti vieną iš Prezidento patarėjų.
2. Prezidento R. Pakso patarėjų pavedimais STT neteisėtai buvo renkama informacija apie visuomenėje gerai žinomus verslininkus, teisininkus ir medikus.
3. J. Borisovo „Aviabaltika“ tiesiogiai apmokėjo specialų „Vakaro žinių“ tiražą (300 tūkst. egzempliorių) apie tariamą „Vilniaus banko“ krizę, galėjusią sukelti ne tik finansinę suirutę Lietuvoje, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui.
4. R. Pakso rinkimų kampanija buvo finansuojama iš UAB „Aviabaltika“ pinigų (gavo 1 205 tūkst. litų, buvo pažadėti 2 mln. litų). „Aviabaltika“ vertėsi pardavinėdama sraigtasparnius Sudanui, kuriam tuo metu buvo taikomas ginklų embargas. Tai sukėlė didelį NATO susirūpinimą. Vėliau „Aviabaltika“ vadovui J. Borisovui buvo suteikta Lietuvos pilietybė ir jis tapo įtakingu veikėju Prezidentūroje.
5. Skirtas lėšas, kaip rašyta J. Borisovo ir kituose dokumentuose, jis norėjo susigrąžinti užimant aukštas pareigas, taip pat privilegijomis, apdovanojimais, grynaisiais pinigais, pagalba žlugdant konkurentus ir kitaip. J. Borisovas ne tik rėmė Prezidento rinkimų kampaniją, bet ir vaidino aktyvų, dažnai sprendžiamąjį vaidmenį ją organizuojant.