Kam valdantiesiems skaidrinti valstybės finansus, jei galima „padalyti" pinigus pagal geriausias „tuti-ta" tradicijas? Švietimo ir mokslo ministro įsakymu patvirtinta 2014 metų Švietimo įstaigų modernizavimo programa, pagal kurią į 67 šalies mokyklas investuojama 31 milijonas litų, primena turgaus principu „tu man – aš tau" atliktus mainus.
Nors šis sąrašas nuo vasario 18 d., kada ir buvo patvirtintas, laikomas po devyniais užraktais ir viešai dar neskelbtas, bet jau cirkuliuoja tarp valdančiųjų Seimo narių, kurie trina rankutėmis, kad galės pamaloninti savo apygardos rinkėjus tokiomis dovanomis.
Modernizuojamų švietimo įstaigų sąrašas aiškiai parodo, kad skirstant lėšas nekreipta dėmesio nei į mokinių skaičiaus konkrečioje įstaigoje tendencijas, nei į iki tol galiojusią tvarką, pagal kurią siekta tokių programų lėšas savivaldybių mokykloms skirstyti tolygiai.
Iš 67 ugdymo įstaigų, kurioms numatyta parama, net 52 veikia tose apygardose, kuriose į Seimą išrinkti valdančiųjų atstovai. Dosniausias finansavimas skiriamas toms mokykloms, kurios valdantiesiems rūpi labiausiai.
Iš mokyklų modernizavimo sąrašo galima spręsti, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos „kaina" valdančiojoje koalicijoje – bent 10 milijonų litų. Lenkų atstovų Seime apygardų mokykloms skirtas net trečdalis visų modernizavimo programos lėšų. Nors tiek Vilniaus rajono, tiek Šalčininkų rajono savivaldybės ir taip pagal investicijas, tenkančias vienam mokiniui, buvo lyderių gretose.
Už borto paliktos mokyklos, kuriose jau ilgus metus negali normaliai vykti ugdymo procesas. Pavyzdžiui, Paberžės Verdenės vidurinei mokyklai skirta vos 150 tūkstančių litų.
Kuo aukštesnis postas Seime – tuo didesnis kąsnis renovacijai. Štai Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininke būti apsimoka, nes net keturios „darbietės" Audronės Pitrėnienės išrinktos apygardos įstaigos sulauks renovacijai reikiamų lėšų. Ir tokių pavyzdžių – daugybė.
Nuo 2008 metų, eidamas švietimo ministro pareigas, pradėjau „išgyvendinti" iki tol buvusią pokiliminę lėšų skirstymo praktiką. Buvo įvesti aiškūs kriterijai: mokyklos dydis ir perspektyva, investicijų dydis pagal konkrečias savivaldybes, darželiai ir mokyklos renovuojami pagal atskirus sąrašus, siūlomas renovuoti įstaigas turėjo atrinkti pačios savivaldybės.
Be abejo, gerai tai, kad šalies mokyklos ir darželiai bus renovuojami, bet kodėl būtent konkrečiuose valdančiųjų rajonuose, o ne kitur? Švietimo įstaigų vadovams ir tėvams siunčiamas aiškus signalas – būk lojalus partijai, susirask įtakingą politiką, apdovanok liaupsėmis, dėmesiu ir lėšos renovacijai bus. Nereikės spręsti visko pagal aiškią ir skaidrią tvarką – užteks telefono skambučio.