Neretai šiuolaikinė visuomenė siejama su tokiais neigiamais aspektais, kaip žmonių susvetimėjimas, iškreiptas moralinių normų bei vertybių suvokimas ir pan. Šiuolaikinis jaunimas blaškosi, o senimas virkauja. Lietuvos ateitis skendi nežinioje. Tačiau toks vienpusiškas požiūris nėra teisingas.
Šiuolaikinė visuomenė – tai taip pat ir platus bei kintantis žmonių požiūris į egzistuojančius dalykus, naudingų patirčių ir vertingų idėjų perėmimas iš kitų šalių bei jų taikymas savoje socialinėje plotmėje. Šiuolaikinė visuomenė – tai organiškai kintantis funkcinis darinys. Bet ar tai pasakytina apie Lietuvą?
Dabartinės aršios diskusijos, įsiplieskusios po prezidentės verdikto išimties tvarka nesuteikti Lietuvos pilietybės I. Tobias, skatina kelti klausimus, kuriuo keliu Lietuva nori eiti – modernumo greitkeliu ar konservatyvumo vieškeliu? Dabartinis požiūris į Lietuvos pilietybės suteikimą (ypač sportininkams) atsiduoda naftalinu.
Iš užsienio atletų, kurie nuoširdžiai nori atstovauti Lietuvai ir garsinti jos vardą tarptautinėje arenoje, reikalaujame besąlygiško tobulumo ir atsidavimo. Tačiau juk nuopelnai Lietuvai ir sėkmingas integravimasis, kaip to reikalauja įstatymas, neateina per dieną. Tiesa? Sportininko karjera, laiko atžvilgiu, vietoje nestovi. Galų gale, kaip nusipelnyti Lietuvai, kai ji pati to neleidžia? Argumentai, kad nėra gerų rezultatų, manęs neįtikina. Rezultatai – ilgo ir sunkaus darbo vaisiai. Tačiau, kai užkertamas kelias jų siekti aukščiausiame lygyje, belieka tik plaukus rautis ir nenorom galvoti apie „depardizaciją“ (čia toks naujadaras, reiškiantis sekti Gerardo Depardieu pavyzdžiu). Ginkdie, nelinkiu to D. Stagniūnui, bet kai suriša rankas ir stumia nuo liepto galo, nejučia imi svarstyti apie išeitis iš tokios padėties.
Lietuva, iš šalies žiūrint, nuolat atrodo pasimetusi ir nežinanti ko norinti. Norim reklamos tarptautinėje arenoje, bet viską sumaunam net nepradėję bandyti kažką naujo. Šioje vietoje veikia kažkokie pasenę tautinės savisaugos mechanizmai. Gal vis dėlto verta pradėti diskutuoti, ar ne laikas naujai „sutepti“ tuos mechanizmus? Viešojoje erdvėje taip pat pasigirsta nepagrįstų virkavimų apie neva spartėsiančią asimiliaciją, multikultūrizmą ir pan. Tačiau iki šitų socialinių reiškinių mums taip toli, kaip Vladimirui Romanovui iki gebėjimo dėti kamuolį iš viršaus.
Nuolatinis neapsisprendimas (tai pasakytina tiek apie valdžią, tiek apie visuomenę) ir nepagrįstos dejonės jau tampa Lietuvos folkloro dalimi. Dažnai nepažvelgiam toliau priekin ištiestos rankos, o išėjimas iš savo komforto zonos atrodo toks gąsdinantis, kad kai kam vien apie tai pagalvojus ima sukti vidurius. Tipiška. Kodėl esant tokioms situacijoms laidome gerkles dėl staiga prabudusių nacionalistinių jausmų, bet tuoj pat imame ir „nusivalome“ purvinas kojas ant Lietuvos, keikdami seimą, vietinę valdžią, kaimynus ir jų šunis, kurie, neva, skalyja be priežasties? Čia susipriešinęs patriotiškumas ar kas?
Įstatymų laikytis reikia. Kitas klausimas, kiek tie įstatymai atitinka šiuolaikinės visuomenės standartus bei jos norą keistis? Šiuo konkrečiu atveju nuoširdžiai užjaučiu D. Stagniūną, kad gimstama tik vieną kartą ir tai (jo nelaimei) Lietuvoje. Laikas imti kalbėti veiksmais, o ne deklaratyviomis frazėmis. Tokios situacijos yra kaip blogas burnos kvapas: patys neužuodžiam, tačiau aplinkiniai nosis rauko.