Papildydamas gerbiamo A. Griciaus komentarą, norėčiau pridurti, kad pono Babravičiaus viešos intencijos truputį primena pasakaitę apie niekados šalį – Centrinę Liberaliją, kurioje vieni atvirai tebegarbina savo stabą – polinkį į hegemoniją turintį ekspseudolyderį. Tuo tarpu kiti taip pat atvirai reiškia nepasitenkinimą tokia „religija“. Vieni peikia, kiti mena nostalgiją bei tikisi „sūnaus paklydėlio“ sugrįžimo. Tai akivaizdi priešprieša. Tačiau sutinku, kad svajoti nedraudžiama.
Skaitant pono Babravičiaus komentarus, tiesiog negali nepajausti pašaipos ir subtilaus menkinimo gaidelės. Momentaliai susigūži, tačiau atkutęs supranti, jog realybė kiek kitokia. Tokia panegirika „iš aukšto“ bandoma įteigti, jog jie, tai didieji broliai – brandūs ir patyrę politinio gyvenimo vilkai, o mes, suprask, – nuo „mamos“ partijos neseniai atjunkyti žindukliai. Sakyčiau perdėm drąsios tokios saviįtaigos.
Apskritai visą šitą situaciją, visas mintis ir galimas perspektyvas galima pavaizduoti, kaip juodą tašką baltame lape arba baltą tašką juodame. Tačiau esmė yra ta, kad balta spalva vis dar yra nustelbiama juodosios. O tokio pobūdžio panegirika iš Babravičiaus pusės niekaip neprisideda prie atvirkštinio proceso. Veikiau priešingai.
Kalbant apie jungtuves, reikia paminėti, jog antrą kartą bristi į tą pačią upę, reiškia didesnę riziką nuskęsti. O kai plauki paviršiumi, stengiesi išvengti bet kokių rizikos veiksnių, kurie didina tikimybę nugrimzti į dugną. Tai yra savasties aksioma.
Teoriškai galbūt tai būtų žingsnis į priekį. Galbūt. Tačiau praktiškai, ko gero, tai būtų žingsnis atgal. Neabejoju, kad tikrieji liberalai ras kelią ir be procedūrinio postūmio.