Atsiprašymas politikoje laikomas gero tono ženklu. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ištartas žodis gali nuimti įtampą ir pralaužti ledus.
Jeigu jau atsiprašoma valstybės, lietuvių tautos ir visuomenės vardu, galioja tos pačios taisyklės ir šis tas daugiau – tokiu atveju neprošal turėti bent kokį moralinį įgaliojimą prašyti atleidimo.
Kol Lietuva kaupia solidžią atsiprašymų istoriją, niekaip neprisimenu, kad kas nors būtų atsiprašęs Lietuvos. Todėl, naudodamasis proga, norėčiau užpildyti šitą vakuumą.
Norėčiau atsiprašyti Lietuvos ir visuomenės už tai, kad valdančiosios koalicijos lyderiai, įskaitant premjerą, bene tris valandas rimtais veidais sprendė, iš kiek raidžių turėtų būti sudarytas lietuvių kalbos egzamino rašinys lenkų ir kitų tautinių mažumų mokyklų abiturientams. Kiek klaidų jaunuoliai gali padaryti, kad gautų atestatą – štai kur esminis valstybės ateitį lemsiantis klausimas!
Atsiprašau, kad garbūs Lietuvos politinės arenos vyrai ir moterys imasi tokių darbų vietoj to, kad darytų sprendimus dėl šalies energetikos perspektyvos ar mokesčių politikos. Nors kas žino – galbūt tai dar ne pabaiga, ir premjeras su visa koalicijos taryba ateityje nuspręs papildomai derinti gatvių iškabų lenkiškais užrašais dizainą?
Taip pat iš anksto atsiprašau už tai, jeigu paaiškės, kad esamas-buvęs ir tariamai atsistatydinęs energetikos viceministras A. Zaremba valdančiosios koalicijos partnerių būtų vėl grąžintas į postą. Nepažeidžiant jokių terminų, pagal įstatymus – jau kovo mėnesį. Sykį supainioti interesus dėl „Vilniaus energijos“ – atleiskite, kam nepasitaiko…
Tačiau labiausiai atsiprašau dėl užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus, kuris Varšuvoje atsiprašė už visą Seimą ir už mane. Nepaisant to, atleis lenkai ministrui ar ne, liberalai palaikė ir palaikys idėją, kad Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės galėtų originaliai rašyti savo pavardes asmens dokumentuose. Nes pavardė yra neginčijama žmogaus nuosavybė, prie kurios valdžia negali kišti rankų.
Ir tai yra Lietuvos vidaus, o ne dvišalis Lietuvos-Lenkijos klausimas, kurį derėtų išspręsti nepriklausomai nuo kintančių politinių vėjų ir visų jau išsakytų ar dar tiktai būsimų atsiprašymų.
Atsiprašymas politikoje laikomas gero tono ženklu. Tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje ištartas žodis gali nuimti įtampą ir pralaužti ledus.
Jeigu jau atsiprašoma valstybės, lietuvių tautos ir visuomenės vardu, galioja tos pačios taisyklės ir šis tas daugiau – tokiu atveju neprošal turėti bent kokį moralinį įgaliojimą prašyti atleidimo.
Kol Lietuva kaupia solidžią atsiprašymų istoriją, niekaip neprisimenu, kad kas nors būtų atsiprašęs Lietuvos. Todėl, naudodamasis proga, norėčiau užpildyti šitą vakuumą.
Norėčiau atsiprašyti Lietuvos ir visuomenės už tai, kad valdančiosios koalicijos lyderiai, įskaitant premjerą, bene tris valandas rimtais veidais sprendė, iš kiek raidžių turėtų būti sudarytas lietuvių kalbos egzamino rašinys lenkų ir kitų tautinių mažumų mokyklų abiturientams. Kiek klaidų jaunuoliai gali padaryti, kad gautų atestatą – štai kur esminis valstybės ateitį lemsiantis klausimas!
Atsiprašau, kad garbūs Lietuvos politinės arenos vyrai ir moterys imasi tokių darbų vietoj to, kad darytų sprendimus dėl šalies energetikos perspektyvos ar mokesčių politikos. Nors kas žino – galbūt tai dar ne pabaiga, ir premjeras su visa koalicijos taryba ateityje nuspręs papildomai derinti gatvių iškabų lenkiškais užrašais dizainą?
Taip pat iš anksto atsiprašau už tai, jeigu paaiškės, kad esamas-buvęs ir tariamai atsistatydinęs energetikos viceministras A. Zaremba valdančiosios koalicijos partnerių būtų vėl grąžintas į postą. Nepažeidžiant jokių terminų, pagal įstatymus – jau kovo mėnesį. Sykį supainioti interesus dėl „Vilniaus energijos“ – atleiskite, kam nepasitaiko…
Tačiau labiausiai atsiprašau dėl užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus, kuris Varšuvoje atsiprašė už visą Seimą ir už mane. Nepaisant to, atleis lenkai ministrui ar ne, liberalai palaikė ir palaikys idėją, kad Lietuvoje gyvenantys skirtingų tautybių žmonės galėtų originaliai rašyti savo pavardes asmens dokumentuose. Nes pavardė yra neginčijama žmogaus nuosavybė, prie kurios valdžia negali kišti rankų.
Ir tai yra Lietuvos vidaus, o ne dvišalis Lietuvos-Lenkijos klausimas, kurį derėtų išspręsti nepriklausomai nuo kintančių politinių vėjų ir visų jau išsakytų ar dar tiktai būsimų atsiprašymų.