Visuomenėje gajus požiūris, jog vienas žmogus nieko negali pakeisti, tačiau Jūsų patirtis rodo ką kitą: nebūdama Seimo narė sėkmingai teikiate įstatymų projektus; vadovaudama socialinės paramos centrui randate laiko įsitraukti į tokių projektų kaip „Maisto bankas“ ar „Kraujo donorystė“ organizavimą; nesate verslininkė, bet per pastaruosius 5 metus į Klaipėdą pritraukėte daugiau nei 6 mln. litų ir kūrėte naujas darbo vietas. Tad ar tikrai vieno žmogaus balsas „į dangų neina“?
Diana: Jokiu būdu nenorėčiau šių pasiekimų prisiimti vien sau – esu komandos žmogus, dirbu su žmonėmis, su kuriais mane sieja bendri tikslai ir panašus požiūris. Jei nuoširdžiai netikėčiau kiekvieno žmogaus galia pakeisti savo ir aplinkinių gyvenimus, visuomeninėje veikloje nedalyvaučiau. Būti aktyvia išmokau iš savo tėčio, kuris skatino eiti ir dalyvauti, rūpintis kitais ir neprašyti atlygio. Lietuvos visuomenei trūksta tikėjimo savimi, iš to seka ir baimė racionaliai įvertinti situaciją ir ją pradėti keisti nuo savęs. Lengviausia yra emigruoti tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai, renkantis pasyvų ir apatišką gyvenimą. Visos šios įsisenėjusios mūsų visuomenės problemos yra išsprendžiamos, tereikia ne tik kalbėti apie poreikį, bet iš tikrųjų rodyti dėmesį žmogui ir bendruomenei, įtraukti juos kaip partnerius į sprendimų priėmimą – kai žmogus pajus, kad yra galingas, jis pradės savo galia naudotis.
Žmonės kalba, kad politikai yra atitrūkę nuo paprasto žmogaus gyvenimo ir nesupranta kasdienių problemų. Ar tai negresia ir Jums?
Diana: Baigusi mokyklą studijavau inžineriją, tačiau tik po Nepriklausomybės atkūrimo, atsiradus galimybei studijuoti tai, ką noriu, o ne tai, ką turiu, pasirinkau socialinę sritį. Visada buvau komunikabilus, bendraujantis žmogus, tad linkau į tą sritį, kurioje kasdien galėčiau bendrauti su žmonėmis, norėjau būti aktyvi visuomenės narė. Jau 15 metų dirbu su tais, kuriems reikia pagalbos, paramos, prieglobsčio ar tiesiog draugiško pokalbio. Mėgstu savo darbą, jame jaučiuosi gyva, o kai matau savo darbo rezultatą kito žmogaus laimingose akyse ar šypsenoje, suprantu, kad užsiimu itin prasminga veikla. Be to, esu šeimos žmogus – mama, užauginusi tris sūnus. Suprantu, su kuo susiduria vaikus auginančios šeimos, žinau mūsų poreikius. Neįsivaizduoju, kad tapusi Seimo nare galėčiau pasikeisti ir nustoti aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, bendrauti su žmonėmis, nes to reikia man pačiai. Žavėjausi ir žaviuosi Vytautu Grubliausku – retas kuris politikas tiek daug laiko skiria bendravimui ir paprasto žmogaus problemų sprendimui. Manau, kad turiu tinkamas savybes tęsti Vytauto pradėtą tradiciją, ir keliu tai sau kaip vieną iš tikslų.
Jūs esate socialinio darbo ekspertė, ilgametė Klaipėdos miesto socialinės paramos centro vadovė, dėstote socialinį darbą studentams. Socialinė sritis tarsi nėra liberalų prioritetas, bet akivaizdu, kad jūs turite labai konkrečių minčių, kaip tobulinti mūsų socialinę politiką.
Diana: Dažnai susiduriu su klausimu, kodėl aš, dirbdama socialinėje srityje, esu Liberalų sąjūdžio narė. Tačiau iš tiesų jokios priešpriešos tarp liberalaus mąstymo ir socialinės srities nėra. Mes, liberalai, matome tokią socialinę politiką, kuri, laikinai netekus darbo, mus motyvuotų grįžti į darbo rinką; kuri esant negaliai, padėtų mums lengviau integruotis į visuomenę ir jaustis patogiau; kuri suteiktų žmogui orumą, o ne padarytų jį išlaikytiniu ar išmaldos prašytoju. Tuo pačiu, socialinė politika neturi paversti veiklių, dirbančių, verslių žmonių įkaitais, užkraunant ant jų pečių didelę mokesčių naštą ir verčiant išlaikyti veltėdžius ir tinginius. Liberalai turi konkrečią viziją, kaip socialinę politiką padaryti tokią, kad ji nebūtų vien tik pinigų valgytoja.
Kalbėdama apie socialinę politiką, Jūs dažnai minite apie verslumą, motyvaciją sugrįžti į darbo rinką ir socialines investicijas. Ar manote, kad verslumas reikalingas ne tik versle?
Diana: Verslumas galimas ir reikalingas net ir nebūnant verslininku. Dažnai mes manome, kad tas, kuris neuždirba milijonų ir nesukuria šimtų darbo vietų, nėra verslininkas. Tačiau verslumas – tai ir idėjos, ir sugebėjimas jas paversti realybe, jei tai padės užsitikrinti pragyvenimo šaltinį ar prisidėti prie socialinės problemos sprendimo: pvz. gaminti rašymo priemones iš perdirbtų kompaktinių diskų, savo įmonėje naudoti žaliąją energiją, o gal įdarbinti neįgaliuosius. Vis dažniau verslas yra orientuojamas į socialinių problemų sprendimą, o verslininkai, kurdami darbo vietas ir uždirbdami, dar ir investuoja į visuomenę. Taigi, investicijas į savo miestą galima pritraukti ar net naujas darbo vietas sukurti ne tik atidarant naują gamyklą, bet ir per įvairius socialinius verslus ar projektus. Kartu su kolegomis ir bendraminčiais per pastaruosius 5 metus į Klaipėdą pritraukėme apie 6 mln. Lt. įvairių fondų lėšų. Tad net dirbant srityje, kuri tradiciškai yra valstybės pinigų prašytoja, galima pritraukti finansų iš išorės ir sukurti naujas darbo vietas.
Jei klaipėdiečiai liepos 3 dieną savo balsų daugumą skiria Jums ir Jūs esate išrenkama LR Seimo nare, kokie būtų Jūsų pirmieji darbai?
Diana: Kadangi šie rinkimai yra pakartotiniai ir organizuojami likus vos pusantrų metų iki naujų Seimo rinkimų, norėdama pasiekti apčiuopiamų rezultatų, turiu jau ateiti su konkrečiais siūlymais. Nebūčiau liberalė, jei žarstyčiausi pažadais, kuriems įgyvendinti neturėčiau pagrindo. Šiandien viena skaudžiausių problemų yra nedarbas. Jau dabar turiu trijų įstatymų pakeitimų projektus, kurie turėtų paskatinti darbo rinkos augimą. Vienas iš jų – tai smulkaus ir šeimos verslo skatinimas per mikro įmones. Tam, kad žmonės neemigruotų, mes turime sudaryti jiems sąlygas jei ne atrasti, tai patiems susikurti savo darbo vietas. Mikro įmonių įteisinimas išjudintų smulkųjį verslo sektorių ir sugrąžintų dalį šiandien be darbo esančių į pridėtinę vertę kuriančią rinką. Antra, emigraciją mažinsime, naujas darbo vietas kursime ir žmogui orumą grąžinsime sukurdami profesinio perkvalifikavimo sistemą. Juk pasikeitus rinkos poreikiams, turime šimtus profesijų, kurios yra nebepaklausios, tad didelė dalis žmonių susiduria su ilgalaikiu nedarbu. Šie žmonės atsiradus galimybei pakeisti savo kvalifikaciją galėtų sėkmingai integruotis į darbo rinką. Trečia, siekiant, jog mūsų socialinė politika nebūtu tokia sunki našta biudžetui, ji turi būti reformuojama taip, kad socialinės paslaugos būtų perkamos konkurso būdu, į paslaugų teikimą įtraukiant ir nevyriausybines organizacijas. Valstybė tokiu atveju būtų socialinių paslaugų užsakovė, o paslaugų vykdymą atliktų kokybiškiausiai tai galinčios daryti organizacijos. Bedarbiams informuoti, konsultuoti ir perkvalifikuoti turėtų būti skiriamas finansavimo krepšelis, iš kurio jis galės pirkti informavimo, konsultavimo ar perkvalifikavimo paslaugas iš visų veikiančių įmonių – tai užtikrintų didesnę konkurenciją bei geresnę kokybę.
PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ LAIKRAŠTĮ
PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ LANKSTUKĄ
PARSISIŲSKITE DIANOS STANKAITIENĖS RINKIMINĮ ATVIRUKĄ