Dėl ko streikavo mokytojai?

Daugelis jau baigia užmiršti neseniai praėjusius mokytojų streikus. Atrodo, susitarimai su Vyriausybe pasirašyti ir mokytojų laukia „pieno upės”, bet, vertinant ekonomines valstybės galimybes ir demografinę situaciją, ta ramybė atrodo apgaulinga.

Prieš streiką ir jo metu vis buvo stengiamasi užduoti klausimą – ar mokytojai pakankamai uždirba? Kam šis klausimas, jei atsakymas aiškus – nepakankamai. Kam tada tuščiai diskutuoti?

Būtina pamatyti esminę priežastį, kodėl daug mokytojų Lietuvoje turi tik po 8-10 kontaktinių valandų, kodėl mokytojui tenkantis mokinių vidurkis Lietuvoje vos 8. Atsakymas aiškus – nedėkinga demografinė situacija ir sparčiai mažėjantis mokinių skaičius.

Lietuvoje mokyklas jau galima skirstyti į miesto ir rajonų centrų bei likusias. Jų situacija labai skirtinga. Dėl šių skirtumų nėra vienos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos, nes interesai labai skirtingi. Tad ir paskutinio streiko metu buvo pateikti du prieštaraujantys reikalavimai – didinti atlyginimus ir mažinti mokinių skaičių klasėje. Ką bemažinti, kai vidurkis – 8 mokiniai?

Akivaizdu, kad susitarimas atrasti 8 mln. Eur nuo rugsėjo 1 d. ir vėliau, nuo sausio 1-osios, naikinti koeficientų ribas, nė iš tolo nešalina priežasčių ir negerina demografinės situacijos, tad prielaidų, kad mokytojų atlyginimai ženkliai augs, šiame susitarime nematyti.

Tad kyla klausimas – dėl ko streikavo mokytojai? Bet kuris žmogus, nors kiek išmanantis apie ekonomiką, pasakys, kad šiuo metu Lietuva nepajėgs „atrasti” 50 mln. Eur, kuriuos galėtų skirti mokytojų algoms didinti, nes viešojo sektoriaus darbuotojai (slaugės, policininkai ir kt.) gyvena iš to paties perskirstyto riboto biudžeto.

Ką daryti? Ekonomistai duria pirštu ir sako: „Jei mokinių vidurkį kilsteltume iki 14, tai esant tam pačiam finansavimui realu, kad mokytojo alga, sumokėjus mokesčius, būtų apie 1000-1100 Eur.” Tačiau miesto mokyklų mokytojai pasipiktinę pasakys: „Pas mus klasėje ir dabar 25 bei daugiau mokinių, bet algos nė iš tolo ne tokios.” Reikia suprasti, kad visa švietimo bendruomenė gyvena iš vieno „katilo”, tad dabar situacija tokia – dalijamės draugiškai, bet sąlygas turime visai skirtingas.

Dėl šalies mokyklų skirtumų laikas peržiūrėti tiek strategijas, tiek finansavimo metodikas, bet naivu tikėtis, kad čia bus apsieita be nepopuliarių sprendimų. Gaila, kad streiko metu tokių reikalavimų nebuvo pateikta nė iš vienos pusės, o buvo susitarta dėl nepamatuotų lūkesčių ir problema tiesiog nukelta dar kuriam laikui. Sistema pati savaime reformos neatliks, sistema ir idėjų nepasiūlys. Tai gali padaryti tik žmonės, o nepriimtas sprendimas – taip pat sprendimas, tik greičiausiai nevykęs.

Šiuo atveju tiktų medicininis palyginimas – kartais tenka amputuoti galūnę, kad žmogus išgyventų, ir tai reikia padaryti čia ir dabar. Lieka tikėtis, kad greitu laiku atsiras žmonių, turinčių idėjų ir valios atlikti darbus bei priimti sprendimus, kurie duos laukiamą rezultatą.

Edmundas Kvederis 

 

Daugiau skaitykite: http://www.ve.lt/naujienos/nuomones/nuomones/del-ko-streikavo-mokytojai-1445941/