Prezidentės kritinės pastabos dėl socialinės apsaugos sistemos yra labai taiklios ir savalaikės. Vienas iš esminių būtinų pokyčių šioje sistemoje yra socialinės paramos prioritetų perkėlimas: ne pašalpų mokėjimas, o bedarbių ir socialiai pažeidžiamų asmenų motyvacija ir įgalinimas dirbti turi būti prioritetas. Tam reikia keisti LR Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymą. Jame rasime ilgą sąrašą gavėjų kategorijų, kuriems valstybė įsipareigoja skirti socialinę paramą, tačiau nerasime nė vieno žodžio apie tai, kad socialinės paramos gavėjai turi būti skatinami aktyviai ieškoti darbo.
Būtinos darbo biržų teikiamų paslaugų permainos. Darbo biržos konsultantai turi būti pasirengę ir gebėti motyvuoti bedarbių ir kitus socialinėje atskirtyje esančių asmenis. Tačiau nei socialinės paramos (išmokų specialistams), nei darbo biržos konsultantams, nekeliamas reikalavimas turėti socialinio darbo išsilavinimą, o jų pareigybė išbraukta iš socialinį darbą dirbančių pareigybių sąrašo. Savivaldybių ir seniūnijų socialinės paramos skyriuose vis dar dirba „reikalingi“ darbuotojai, kurie neturi jokio supratimo apie socialinį darbą ir kaip padėti savo bendruomenės nariams. Gal todėl likus kiek daugiau nei 2 mėnesiams iki reikalavimo socialiniams darbuotojams turėti socialinio darbo išsilavinimą ir kvalifikaciją vėl kilo noras atidėti šį reikalavimą dar penkeriems metams.
Kitas dalykas žingsnis, kurį turime žengti artimiausiu metu – socialinės paramos funkcijų perdavimas savivaldai ir jos savarankiškumo, sprendžiant kam galima teikti socialinę paramą, didinimas. Didžiųjų miestų savivaldybės (viena iš jų ir Klaipėdos savivaldybė) neįtraukia socialinės paramos gavėjų į visuomenei naudingus darbus, nes neturi pasirengusios tvarkos aprašų. Mažesnės savivaldybės tokia socialinės paramos motyvavimo sistema naudojasi ir gana sėkmingai, nes žiemos metu galima stebėti, kaip valomas sniegas gatvėse, pavasarį tvarkomos teritorijos, vasarą šienaujama, prižiūrimi gėlynai, mezgamos kojinės pagyvenusiems ir neįgaliems bendruomenės nariams ir pan.
Socialinės paramos gavėjų motyvacija taip pat galėtų būti skatinama įtraukiant juos į savanoriškus darbus ir taip užtikrinant NVO ir pilietinės visuomenės plėtrą. Pavyzdžiu galėtų būti Prancūzija, kurioje bedarbiai ir kiti socialinės paramos gavėjai įpareigoti dalyvauti socialiniuose projektuose ar akcijose, įvairiuose mokymuose ir socialinių įgūdžių ugdymo programose ir turi pateikti tą patvirtinančius įrašus knygelėse ar pažymas. Kitas pavyzdys – Vengrija, kuri trumpina bedarbio pašalpos mokėjimo laiką: pašalpa bus mokama tik 90 dienų, o ne 270, kaip iki šiol. Pirmąjį mėnesį žmogus gaus 90 proc. savo ankstesnio atlyginimo, antrąjį – 80, o trečiąjį – 70 proc. Ten iki 2014 metų planuojama sukurti 300 tūkst. naujų darbo vietų.
Taigi turime sistemų, kurios nenaudojamos ar naudojamos nepakankamai, bet galime sukurti ir naujų socialinės paramos gavėjų aktyvinimo ir įtraukimo į darbo rinką priemonių. Jų perkvalifikavimas ir įdarbinimas naujose darbo vietose ir darbo užmokestis, garantuojantis orias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, būtų svarbiausi prioritetai, kuriems turime skirti reikalingus finansinius ir kitus išteklius.
Socialinių reikalų ekspertė Diana Stankaitienė yra Liberalų sąjūdžio kandidatė į LR Seimą Danės rinkiminėje apygardoje, BĮ Klaipėdos miesto socialinės paramos centro direktorė.