2011-ųjų rinkimų rezultatai liberalams – ypač kontroversiški. Turimų mandatų skaičių padvigubinome, turėsime tarybos narius 14-oje naujų savivaldybių, triumfuojame Klaipėdoje, bet patyrėme visišką fiasko Vilniuje. Ką darėme ne taip? Kaip gyvensime toliau? Liberalų diskusijoje pasisako Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojas, Vilniaus m. skyrių koordinacinės tarybos pirmininkas Arūnas Štaras ir Liberalų sąjūdžio valdybos narys, Klaipėdos skyriaus pirmininkas Artūras Šulcas.
Arūnas Štaras. Rezultatus Lietuvoje vertinu gerai, o Vilniuje – labai blogai. Prisiimu didžiąją dalį atsakomybės už nesėkmę Vilniuje, už tai, kad nesugebėjome suformuoti savo žinios ir ją tinkamai pateikti savo rinkėjams. Reikia pripažinti ir tai, kad šįkart rinkėjų neįtikino mūsų centrinė reklaminė kampanija, paremta trijų ministrų veidais ir kalbomis. Vertinant rezultatus visose Lietuvos savivaldybėse akivaizdu, kad geri rezultatai pasiekti ten, kur turėjome stiprias komandas ir rinkėjams suprantamas vietines rinkimines kampanijas. Vilniuje, deja, komandos nebuvo, o nekoordinuotos pavienių kandidatų viešinimosi pastangos galėjo tik sutrikdyti protingesnius rinkėjus. Todėl jie ir pasirinko A.Zuoko sąrašą kaip jiems suprantamesnę alternatyvą. Tai ypač matosi, palyginus šių ir 2007 bei 2008 metų rezultatus – didžiausius nuostolius patyrėme Lazdynuose ir Fabijoniškėse, kur anksčiau turėjome didžiausią paramą ir – kaip manėme – savo elektoratą.
Tačiau ne tik mūsų vidiniai nesklandumai lėmė mums nepalankius rezultatus. Kol kas negaliu paaiškinti, kodėl vilniečiai neparėmė ne tik mūsų, bet ir kitų partijų bei kandidatų, kurie deklaravo aiškias antimonopolines („antirubikonines“) pozicijas – Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, „Mūsų reikalo“. Ne tik mes, bet ir kiti kandidatai į Vilniaus tarybą aiškiai pervertinome didelių sąskaitų už šildymą, kitas komunalines paslaugas svarbą eiliniam vilniečiui ir nesugebėjome pateikti aiškios alternatyvos tiek dabartinei sistemai, tiek ir populistiniams pažadams sumažinti kainas 20 procentų.
Artūras Šulcas, Liberalų sąjūdžio valdybos narys, Klaipėdos skyriaus pirmininkas.
Mūsų pasiekimus visoje Lietuvoje vertinu patenkinamai. Manau, kad galėjome pasiekti daugiau, jei būtumėme orientavęsis į kokybę, o ne į kiekybę.
Stengdamiesi iškelti kandidatus visose savivaldybėse, ragindami įtraukti į tuos sąrašus kuo daugiau žmonių, padarėme sau meškos paslaugą. Pirma, tai pareikalavo didžiulių resursų – švaistėme jėgas, užuot sukoncentravę pastangas ten, kur turime gerai dirbančius skyrius. Antra, nekart sakiau, kad vienas „žąsinas“ sąraše gali padaryti daugiau žalos, nei naudos atneš 50 tame pačiame sąraše esančių dorų žmonių. Prireiks daug laiko ir pastangų, kol kai kuriose savivaldybėse dėl to „išsilaižysime“.
Kita vertus, partijoje pasimatė naujojo „zuokizmo“ apraiškos: į madą ateina mąstymas tik apie asmeninę sėkmę, lipimas per bičiulių galvas, deklaravimas vertybių, kuriomis netikima. Ar net patyliukais iš jų šaipomasi. Laikas darbais užkirsti tam kelią arba… skirstytis.
Rinkimų rezultatus Klaipėdoje vertinu kaip gerus, galėjusius būti labai gerais. Koją pakišo tos pačios problemos, kaip ir visoje partijoje. Didžiausia klaida – skyriaus tarybos sprendimas pačiame rinkimų kampanijos įkarštyje keisti strategiją. Manau, kad dėl to negavome 1-2 vietų.
Galite mane vadinti senu niurgzliu, nesugebančiu džiaugtis tuo, ką pasiekėme. Tačiau aš džiaugiuosi ir sveikinu visus, laimėjusius dorai, esu su tais, kurie dirbo altruistiškai. O kalbėti apie vaikiškas „zuokizmo“ ligas liberalizme yra būtina. Tai lyg skiepai.