Artėjant mūsų partijos ataskaitiniam suvažiavimui, verta pasigilinti į esminius Liberalų sąjūdžio veiklos tikslus, panagrinėti būdus, kuriais tų tikslų galėtume pasiekti.
Kaip ir bet kokia partinė organizacija mes susijungėme tam, kad siektume valdžios, kad dalyvautume rinkimuose, o gavę juose rinkėjų pasitikėjimą – realizuotume savo iškeltas idėjas ir žmonėms išdalintus pažadus. Svarbiausiais bet kokios partijos nariais yra ir turi būti žmonės, kurie sugeba įgyti rinkėjų pasitikėjimą, žino, kaip kalbėti ir elgtis, kad būtų pasiekti pagrindiniai organizacijos tikslai. Tuo tarpu tie, kuriems rūpi tik patenkinti savo asmeninius interesus, tėra tik balastas, kliudantis sėkmingai visos partijos ar atskiro jos skyriaus veiklai.
Ar Liberalų sąjūdis yra tokia partija, kuri sugeba pakviesti, atrinkti ir išugdyti visuomenei patrauklius lyderius, o iš kitos pusės – atpažinti ir atsikratyti prisiplakusių savanaudžių? Drįsčiau teigti, kad ne. Mano kritišką požiūrį patvirtina ir nesėkmingi rinkimų rezultatai beveik pusėje savivaldybių, ir partijos populiarumas, per pastaruosius trejus metus niekaip neperlipantis svarbaus 5 procentų barjero.
Atrodytų, turime pakankamai stiprių ir visuomenėje žinomų lyderių. Vienas Eligijus Masiulis galėtų Lietuvos politikų varžytuvėse (jei tokios būtų surengtos ir jose dalyvautų visi rinkėjai) surinkti virš 30 tūkstančių balsų. Savo indėliais prisidėtų ir kiti partijos lyderiai – ministrai, seimūnai, savivaldybių merai. Bet būkime atviri – šiandien jiems nepavyktų pritraukti šimto tūkstančių ištikimų rinkėjų – saugaus Seimo rinkimams skaičiaus.
Viena iš priežasčių, trukdančių augti partijos populiarumui, yra netinkama dalies partijos skyrių vadovų orientacija į mechaninį skyriaus narių skaičiaus didinimą. Jei paklaustume sveiku protu besivadovaujančio partijos nario, ką geriau turėti skyriuje – ar 100 naujų narių, ar vieną narį, kurį pažįsta ir gerbia šimtas vietinės bendruomenės gyventojų – jis tikrai pasisakytų už antrąjį variantą. Tačiau ne vienas skyriaus pirmininkas veikia priešingai – į skyriaus sąrašus įtraukinėja gimines, pažįstamus, pavaldinius, kurie dažniausiai nedalyvauja ne tik skyriaus veikloje, bet ir nebalsuoja rinkimuose. Tuo tarpu dažniausiai net neieškoma visuomenėje žinomų žmonių ir stengiamasi apriboti aktyvumą tų skyriaus narių, kurie turi savo nuomonę ir turi ką pasakyti rinkėjams.
Paradoksalu, bet tokį skyrių pirmininkų elgesį skatina ir partijos įstatai, kurie vien tik pagal sąrašinių narių skaičių vertina skyriaus veiklą, suteikdami didesnį atstovavimą suvažiavime ar tarybose. Tokią nuostatą dar buvo galima pateisinti partijos steigimosi metu, kai buvo būtina sukviesti įstatymo reikalaujamą 1000 narių skaičių, bet ne dabar, kai partijai kur kas svarbesnė yra narių kokybė, o ne aritmetinis skaičius. Todėl siūlyčiau taip pakeisti įstatus, kad skyriai būtų vertinami pagal pasiektus rinkimuose rezultatus.
Tokiu pat anachronizmu partijos įstatuose reikėtų įvardinti ir įgaliojimus, kurie buvo įteisinti siekiant supaprastinti sprendimų priėmimą partijos institucijose, tačiau pastaruoju metu naudojimasis įgaliojimais vis dažniau tampa priemone manipuliuoti partijos narių nuomonėmis ir visiškai neskatina narių aktyvumo bei atsakomybės.
Siūlyčiau taip pat visais įmanomais būdais skatinti asmeninį partijos narių aktyvumą ne vien vidinėje partijos veikloje, bet ir kitose nevyriausybinėse organizacijose – asociacijose, namų savininkų bendrijose, mokyklų tėvų komitetuose ir pan. Juk būtent tokie partijos nariai ir turi kur kas didesnes galimybes pritraukti papildomus rinkėjų balsus, nei tie, kurie apsiriboja vien partine naryste ar pasyviu skyriaus susirinkimų lankymu. Vaizdžiai tariant, kiekvienas partijos narys pirmiausia turėtų būti vertinamas pagal tai, kiek balsų partijai jis sugeba pritraukti. Suprantama, tokio vertinimo neįmanoma formalizuoti jokiais įstatų pakeitimais. Tačiau įmanoma (ir būtina!) deklaruoti tokias politines nuostatas ir siekti jų įgyvendinimo.
A.Štaras yra Liberalų sąjūdžio Senamiesčio skyriaus narys, partijos pirmininko pavaduotojas.