Liberalų diskusija: Ar Lietuva draugiška šalis jaunimui? Ko reikia, kad dirbti ir kurti verslą čia būtų lengviau?

Taigi, kol dalis Lietuvos sprendžia stichinę nelaimę – jaunimo NEdarbą (o kodėl nekalbama apie jaunimo DARBĄ?). Apeliuodama į likusį sveiką protą, noriu visus pakviesti į pozityvią diskusiją ir naujų idėjų paiešką: ar Lietuva draugiška šalis jaunimui? Ar mūsų valstybėje jaunimui yra galimybių dirbti, ar patrauklu kurti savo verslą? Ir ką iš tiesų galėtų nuveikti Vyriausybė, beje, remiama Prezidentės, kad Lietuva būtų draugiška jaunimui šalis?

Liberalų diskusijos ringe Liberalų sąjūdžio valdybos narys Šarūnas Gustainis bei Lietuvos liberalaus jaunimo i Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos narys Vytautas Mitalas. 

Š. Gustainis: „Jaunimo nedarbo problema visu aštrumu išryškėjo tik šiemet, kai iš Europos viršūnių tarybos sugrįžusi Prezidentė ant „kilimėlio“ išsikvietė socialinės apsaugos ir darbo ministrą ir jį „paauklėjo“. D. Grybauskaitė pati pripažino, kad jai buvo nesmagu Briuselyje klausytis apie Lietuvos atsilikimą jaunimo įdarbinimo srityje. Džiugina bent tai, kad užgauta šalies vadovės ambicija atkreipė dėmesį į jautrią problemą.

Dalis ekspertų jaunimo nedarbo problemą siūlo spręsti skatinant jaunimo verslumą, paprastinant įmonių steigimą, mažinant įstatinio kapitalo reikalavimus ir t. t. Šios iniciatyvos sveikintinos ir reikia siekti jų įgyvendinimo, bet daug dėmesio skirdamas jaunų žmonių problemoms spręsti, negaliu pritarti tokiam jaunimo įdarbinimo skatinimui, kuris diskriminuotų kitus piliečius. Jaunas žmogus konkurencinėje kovoje dėl darbo vietos su pagyvenusiu žmogumi ir taip turi pranašumų – kalbų mokėjimą, įvairių kompetencijų, veržlumą, daugiau energijos, todėl svarbiausias uždavinys turi būti darbo vietų kūrimas apskritai.

Savo verslą kuriantis ir kitus įdarbinantis jaunimas – siekiamybė, bet turėdami omenyje menką piliečių verslumą Lietuvoje, turime galvoti apie tuos jaunuolius, kurie dėl žinių, asmeninės iniciatyvos stokos niekada nesukurs nuosavo verslo. 

Jaunimo nedarbo problemą reikia spręsti kompleksiškai – sudaryti galimybes greitai reaguoti į darbo rinkos pokyčius persikvalifikuojant, skatinti jaunimo socializaciją, visuomeniškumą, kartų kaitą valstybės tarnyboje, sudarant terminuotas darbo sutartis, aukštajame moksle ir toliau reikėtų siekti ne formalios, bet į realius įgūdžius orientuotos profesinės praktikos, kuri atitiktų ir darbdavių lūkesčius. Darbdavys turi būti maksimaliai motyvuotas bei suinteresuotas priimti praktikantą – nemokamą darbo jėgą, kuri vėliau galėtų papildyti įmonės kolektyvą.

Per mažai dėmesio kreipiama ir į tai, kad dauguma nedirbančiųjų yra jokios profesijos neturintys jaunuoliai, tad reikia keisti jų požiūrį į išsilavinimą, aiškiai ir viešai įvardinti bei skatinti rinktis perspektyvias, o ne „madingas“ profesijas, bandyti sudominti prasmingu laisvalaikiu, suteikiančiu bent šiokių tokių praktinių įgūdžių.

Tuo pačiu reikėtų veikti ir kitame fronte – verslo sektoriuje reikia tęsti programas, kuriomis skatinamos įmonės, įdarbinančios patirties neturinčius jaunuolius, kurie po studijų atsiduria „spąstuose“ – be patirties negali įsidarbinti, nedirbdami negali kaupti patirties. Svarstytina ir atvirkščiai proporcingo pelno mokesčio tarifo taikymo galimybė – naujas darbo vietas kurianti įmonė apmokestinama mažiau.“

Skatinti darbo rinkai reikalingų įgūdžių formavimąsi dar mokykloje. To galima pasiekti populiarinant savanorystę ir vystant įvairias stažuočių sistemas. Jei mokytojas 5-10-ose klasėse mokinių renkamas socialinio darbo valandas rekomenduos susirinkti ne genint jazminų krūmus aplink mokyklą, bet einant veikti į jaunimo organizacijas, o ekonomikos pamokos bus integruotos kartu su verslumo įgūdžių projektais, visa tai duos pastebimų rezultatų ateityje.

V.Mitalas: „Už diskusiją apie jaunimo nedarbą siųsti gėles su šokoladukais galime tiesiai į Prezidentūrą. Būtent ten esantis ciklonas, apsižiūrėjęs, kad yra galimybių atvilioti papildomų ES lėšų į Lietuvą, ir sukėlė reikalingų, bet dažnai menkai racionalių nuomonių audrą Lietuvoje. Įvardinta tai buvo pagal geriausias paternalistinio mąstymo tradicijas iš negatyvios pusės – „jaunimo nedarbo problema“. Man daug labiau patiktų diskusija apie jaunimo užimtumą. Toks terminas tiksliau atspindėtų klausimo problematiką ir labiau sufleruotų, kuriomis kryptimis reikia veikti. Krypčių yra keletas:

1. Skatinti atvirų jaunimo centrų plėtrą. Tai vietos, kuriose jaunimas dažnai iš socialinių problemų kamuojamų šeimų gauna būtiną bet neįkyrią profesionalią psichologinę pagalbą, mokosi savarankiško gyvenimo įgūdžių ir gali saugioje erdvėje bendrauti tarpusavyje. Supratimas, kad tokio pobūdžio centrai, analogiškai kaip ir vaikų dienos centrai, ženkliai prisidėtų ne tik prie užimtumo, bet ir prie esminio socialinių problemų sprendimo, vis dar būtinas kaip oras. 
2. Drąsiai optimizuoti veikiančius jaunimo darbo centrus. Šiuo metu veikiantys 11 jaunimo darbo centrų visoje Lietuvoje tik neseniai pradėjo vaduotis nuo sąstingio. Ten dirbantiems žmonėms yra būtina aukšta kompetencija ir proaktyvus požiūris padedant mokyklinio amžiaus jaunimui suprasti save, pasirinkti ateities profesiją, o aktyviai ieškantiems veiklos – sugebėti tai pasiūlyti. 

Sąmoningai nerašiau apie trumpalaikes priemones. Apie tai, kad reikia visaip remti jaunuosius darbininkus ir verslininkus prikarksėta pakankamai, o tokie veiksniai kaip mokestinė aplinka ar darbo santykių reglamentavimas tiesiogiai susiję su visos šalies ekonomikos būkle ir gali būti kitos plačios diskusijos tema. Tačiau jei šį kartą prakalbom apie jaunimą, atėjo metas pasiryžti pradėti rimtai vykdyti ilgalaikius sprendimus, kurie, kad ir kaip kam nors būtų gaila, jaunimo užimtumo lentelėse Lietuvos iš karto į viršų nepakels.“