Moralas: Guli žmogus po palme ir valgo bananą. Prie jo prieina verslininkas ir klausia: – Ko čia guli po palme? Eitumei dirbti, skinti bananų, daug jų priskynęs darytumei verslą, eksportuotumei bananus į kitas šalis, uždirbtumei daug pinigų, pasistatytumei namą, galėtumei atostogauti šiltuose kraštuose, gulėtumei sau po palme ir bananus valgytumei. Žmogus ir sako, kam tiek vargti aš ir dabar guliu po palmę ir bananus valgau…
Lietuvos Respublikos prezidentės, gerb. Dalios Grybauskaitės vakar išsakytos kritinės pastabos dėl mūsų socialinės apsaugos sistemos, kuri yra orientuota į išlaikytinių kūrimą, yra labai taiklios ir savalaikės.
Gyvename 2011 metais, kai demografinė ir ekonominė situacija yra labai panaši, kurioje buvome 2001 m., bet šalia kitų, tuomet buvusių socialinių problemų, dar turime didžiulę Lietuvos piliečių emigraciją. Atsigręžę į 2001 metus galime surasti, kad tuomet Darbo ir socialinių tyrimų institutas atliko Piniginės socialinės paramos suderinamumo su demografine ir ekonomine padėtimi Lietuvoje analitinę apžvalgą, kurioje buvo išskirti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi – užimtumas ir pajamų nelygybė (nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas). Tyrime buvo įvertinta ir darbo rinkos politikos priemonių įtaka ir konstatuota, kad egzistuojanti socialinės paramos sistema atskirais atvejais neskatina nedirbančius paramos gavėjus imtis mažiau apmokamo darbo, o tai ne tik didina nedarbą ir mažina realius darbo jėgos išteklius, bet ir didina socialinės paramos išlaidas.
Daugiau kaip keturiolika metų dirbu socialinės pasaugos sistemoje. Kiekvieną dieną mano kolegos ir aš asmeniškai susiduriame su socialinės atskirties ir rizikos asmenimis, kurie kreipiasi dėl „skaudžių situacijų“ ir prašo padėti jiems maistu, rūbais. Dažni atvejai, kai konsultuojant klientus ar šeimas, paaiškėja, kad jie jau eilę metų nedirba, gyvena iš bedarbio, o vėliau socialinių pašalpų/kompensacijų, gauna maitinimą vaikams mokykloje ir įvairias socialines paslaugas. Viena „daugiavaikės šeimos mama“, gana aktyvi klaipėdietė, paklausta kodėl vis dar nedirba, jei jau keli vaikai suaugę, o ir kiti jau nebe žindomi kūdikiai, labai pasipiktino, kad drįsau jos paklausti apie tai. Suprantama, kad yra ir kitokių pavyzdžių, kai šeima augina 5 vaikus, abu tėvai dirba, yra vienos iš gausių šeimos organizacijos steigėjai, neprašo valstybės paramos ir dar moko gausių šeimų organizacijos narius kaip aktyviai padėti sau ir kitiems, rengti ir įgyvendinti įvairius sociokultūrinius projektus.
Turiu čia pasakyti, kad mūsų šeimoje taip pat augo trys sūnūs, du dabar jau suaugę, vienas 11 klasės moksleivis. Kai pagimdžiau trečiąjį sūnų, mano mama, mane bandė įtikinti, kad dabar apskritai turiu teisę nedirbti ir šeimą dabar turėtų išlaikyti mano vyras. Kiekvienu atveju į darbo rinką grįždavau, kai sūnui sukakdavo vieneri metai ir trys mėnesiai, nes žinojau, kad, jei užsibūsiu su vaikais, prarasiu savo kvalifikaciją. Tiesa antrąjį ir trečiąjį sūnų beveik iki trejų metų, augino mano mama, pensininkė, taip sudarydama man galimybę derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus ir studijuoti socialinį darbą Vilniaus universitete.
Ne taip seniai, vienai iš moterų, kuri gavo maitinimo krepšelius iš „Maisto banko“ pasiūlėme dirbti pagal viešųjų darbų programą mūsų centro Labdaros valgykloje, o kai ji atsisakė, apie tai įrašėme jos siuntime dėl įsidarbinimo ir dar paskambinome darbo biržos specialistei. Ji buvo „išbraukta“ iš asmenų, kurie apskaityti kaip bedarbiai registro. Gal kas sakytų, kad taip elgtis nehumaniška, bet kita tiesa buvo ir ta, kad ta moteris nelegaliai dirbo ir prižiūrėjo savo draugų mamą, gaudama už tai 1000 Lt ir nemokėdama jokių mokesčių valstybei. Kiek tokių socialinės paramos „gavėjų“ mes turime, kas juos turėtų sumotyvuoti ar bent jau išsiaiškinti ir sustabdyti jų piktnaudžiavimą.
Vienas iš esminių dalykų, kuriuos būtina keisti šiandienos socialinėje politikoje yra socialinės paramos skirstymo principai. Nors, bedarbiai šeimos nariai ir vieni gyvenantys asmenys privalo vykdyti teritorinių darbo biržų sudarytuose individualiuose įdarbinimo planuose nustatytus įsipareigojimus (neatsisakyti profesinio mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo, siūlomo darbo, viešųjų bei Užimtumo fondo remiamų darbų ir kita), tačiau bedarbių ir/ar socialinės paramos gavėjų motyvacija grįžti į darbo rinką skatinama per mažai. Įdarbinimo konsultantų, dirbančių darbo biržose, veikla nepakankamai efektyvi, o bendradarbiavimas, nors ir akcentuojamas keliuose teisės aktuose, realiai yra “valdiškas” arba “popierinis”.
Geroji patirtis, kurią sukaupė socialinių paslaugų įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, įgyvendinančios ES finansuojamus projektus, nukreiptus į socialinės atskirties ir socialinės rizikos asmenų dalyvauti darbo rinkoje galimybių didinimą, rodo, kad būtina daug laiko skirti bedarbių ir kitų socialinėje atskirtyje esančių asmenų motyvavimui ir įgalinimui. Ar tai gali atlikti mistiniai „valstybės tarnautojai“ arba asmenys, kurie nėra paruošti motyvuoti ir įgalinti klientų? Manau, kad darbo biržose ar įdarbinimo agentūrose galėtų dirbti profesionalūs socialiniai darbuotojai, mokantys dirbti su benamiais, ilgalaikiais bedarbiais, linkusiais nusikalsti ir grįžusiais iš įkalinimo įstaigų, pabėgėliais, skurstančiais ir kitais socialinės rizikos ir socialinės atskirties asmenimis, žinantys kaip rasti priėjimą prie sunkiose socialinėse situacijose asmenų/šeimų ir paskatinti juos prisiimti atsakomybę už savo ir savo šeimų gyvenimus.
LR Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 7 straipsnyje “Sąlygos, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą” rasime eilę gavėjų kategorijų, kuriems valstybė įsipareigoja skirti socialinę paramą, t.y. socialinę pašalpą ir kompensaciją būsto šildymui ir šaltam karštam vandeniui. Ko šiose sąlygose nerasime, tai nei vieno žodžio, kad socialinės paramos gavėjai turi būti motyvuojami aktyviai ieškoti darbo ir užtikrinama jų galimybių piktnaudžiauti gaunant socialinę paramą kontrolė. Socialinės paramos (išmokų specialistams), kaip ir darbo biržos konsultantams, nekeliamas reikalavimas turėti socialinio darbo išsilavinimą, ir jų pareigybė išbraukta iš socialinį darbą dirbančių pareigybių sąrašo. Socialinių išmokų specialistų tarpe galima surasti asmenų, baigusių profesines mokyklas ir įgijusius įvairiausias profesijas, tais laikais, kai apie socialinį darbą ir jo būtinybę moderniuose visuomenėse, dar net nesvajojome. Socialinės paramos skyriuose ir seniūnijose socialinės paramos specialistais, o kartais ir socialiniais darbuotojais vis dar dirba „reikalingi“ darbuotojai, kurie neturi jokio supratimo, kaip padėti savo bendruomenės nariams. Gal todėl likus kiek daugiau nei 2 mėnesiams iki reikalavimo socialiniams darbuotojams turėti socialinio darbo išsilavinimą ir kvalifikaciją (socialinių paslaugų įstatymo nuostata įsigalioja nuo 2011-07-01) vėl kilo noras atidėti šį reikalavimą dar penkeriems metams.
Turiu priminti, kad 2000 – 2001 metais Lietuva rengėsi stojimui į ES ir įgyvendino Phare Dvynių projektą “Socialinės apsaugos reforma ir Acquis reikalavimų įgyvendinimas – Consensus III”, kuriame kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dalyvavo ir 5 savivaldybės, t.y. Druskininkų, Jonavos raj., Klaipėdos ir Vilniaus miestų socialinės paramos skyriai ar centrai. Jo įgyvendinimo metu ekspertai iš Jungtinės Karalystės ir Airijos Respublikos suformulavo ir pateikė rekomendacijas, kuriuose buvo numatyta kaip suformuoti užimtumui palankią socialinę paramą, užtikrinti mokėjimų kontrolę ir pasikeitimą informacija, bendradarbiaujant darbo biržų (įdarbinimo agentūrų) ir socialinės paramos specialistams. Projekte buvo sukurtas ir išbandytas inovacijų paketas, skatinantis socialinės paramos darbuotojų savarankiškumą, užtikrinantis klientų aptarnavimo kokybę, paramos taiklumą, kliento motyvavimą ir bendradarbiavimą, klientų ir specialistų piktnaudžiavimo atvejų išvengimą ir kontrolę. Tokia pilotinė (eksperimentinė) veikla, kaip tuomet pažymėjo savivaldybių atstovai, davė postūmį atsikratyti inercijos, naujai mastyti ir ieškoti efektyvesnių būdų socialinės paramos organizavimui savivaldybėje.
Jau tuomet buvo prieita nuomonės, kad Lietuvoje tikslinga plėtoti tokio pobūdžio praktiką, tobulinant socialinės paramos sistemą ir didinant jos atitikimą vietos bendruomenės poreikiams. Žingsnis, kurį turėtume žengti artimiausiu metu, turėtų būti socialinės paramos funkcijų perdavimas savivaldai ir jos savarankiškumo sprendžiant kam galima teikti socialinę paramą didinimas. LR Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 24 straipsnyje, numatytos piniginę socialinę paramą gaunančios šeimos ir vieno gyvenančio asmens pareigos ir tame pareigų sąraše galime rasti ir tokias: sudaryti savivaldybių socialiniams darbuotojams galimybę tikrinti gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą ir dalyvauti savivaldybės administracijos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytą tvarką organizuojamuose visuomenei naudinguose darbuose. Kaip tai įgyvendinama praktikoje jau kita kalba, nes sunku įsivaizduoti, kas socialinių išmokų specialistai galėtų nuvykti bent pas kas penktą socialinės paramos gavėją, kai darbuotojų darbo krūviai, lyginant su 2008 metais išaugo 2,5-3 kartus. Didžiųjų miestų savivaldybės (viena iš jų Klaipėdos savivaldybė) neįtraukia socialinės paramos gavėjų į visuomenei naudingus darbus, nes neturi pasirengusios tvarkos aprašų. Mažesnės savivaldybės, tokia socialinės paramos motyvavimo sistema naudojasi ir gana sėkmingai, nes žiemos metu galima stebėti, kaip valomas sniegas gatvėse, pavasarį tvarkomos teritorijos, vasarą šienaujama, prižiūrimi gėlynai, mezgamos kojinės pagyvenusiems ir neįgaliems bendruomenės nariams ir pan.
Socialinės paramos gavėjų motyvacija taip pat galėtų būti skatinama įtraukiant juos į savanoriškus darbus ir taip užtikrinant NVO ir pilietinės visuomenės plėtrą. Kaip pavyzdys galėtų būti Prancūzija, kurioje bedarbiai ir kiti socialinės paramos gavėjai įpareigoti dalyvauti, socialiniuose projektuose ar akcijose, įvairiuose mokymuose ir socialinių įgūdžių ugdymo programose ir turi pateikti tą patvirtinančius įrašus knygelėse ar pažymas. Kitas pavyzdys Vengrija, kuri trumpina bedarbio pašalpos mokėjimo laiką: pašalpa bus mokama tik 90 dienų, o ne 270, kaip iki šiol. Naujas įstatymas dėl bedarbio pašalpos mokėjimo įsigalios 2012 metų sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį žmogus gaus 90 proc. savo ankstesnio atlyginimo, antrąjį – 80, o trečiąjį – 70 proc. Ten iki 2014 metų planuojama sukurti 300 tūkst. naujų darbo vietų.
Taigi turime sistemų, kurios nenaudojamos ar naudojamos nepakankamai, bet galime sukurti ir naujų socialinės paramos gavėjų aktyvinimo ir įtraukimo į darbo rinką priemonių. Jų perkvalifikavimas ir įdarbinimas naujose darbo vietose ir darbo užmokestis, garantuojantis orias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, būtų svarbiausi prioritetai, kuriems turime skirti reikalingus finansinius ir kitus išteklius.