Sveikatos apsaugos sistemoje beveik viską galima paversti skaičiais. Lovadienius. Konsultacijas.
Paslaugų kiekius. Sutartines sumas. Procentus. Kvotas. Viršsutartines paslaugas.
Tačiau yra vienas dalykas, kurio į „Excel“ lentelę sutalpinti nepavyks. Tai žmogus, kuriam
pagalbos reikia šiandien. Ne kitą mėnesį. Ne tada, kai bus perskirstytos Privalomojo sveikatos
draudimo fondo lėšos. Ir ne tada, kai baigsis finansiniai metai. Šiandien.
Todėl žvelgiant į nuo 2027 metų planuojamus sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo
pokyčius svarbiausias klausimas turėtų būti labai paprastas: kas nutiks pacientui, jeigu jo liga
nesibaigė, o gydymo įstaigai nustatytas sutarties limitas – jau baigėsi?
94 procentai – tik skaičius, kol neprireikia lovos
Valstybinė ligonių kasa skelbia, kad viešųjų gydymo įstaigų sutarčių apimtys 2027 metais bus
didinamos atsižvelgiant į jų pajėgumus, paslaugų poreikį ir siekį priartinti paslaugas prie
pacientų.
Privačioms gydymo įstaigoms numatoma kita formulė – sutarčių apimtis sudarytų 94 procentus
nuo ankstesniu laikotarpiu suteiktų ir apmokėtų paslaugų. VLK taip pat numato skirtingą
viršsutartinių paslaugų apmokėjimo modelį.
Iš pirmo žvilgsnio – finansinis reguliavimas. Bet prie paciento lovos tie procentai įgauna visai
kitą prasmę.
Įsivaizduokime žmogų po sunkaus insulto. Jis nebegali atsikelti, pats pavalgyti, apsirengti ar
pasirūpinti higiena. Viešojoje slaugos įstaigoje vietos nėra.
Už kelių kilometrų veikia privati įstaiga. Ji turi licenciją, laisvą lovą, slaugytojus, gydytoją. Gali
užtikrinti deguonį, prižiūrėti tracheostomą, gastrostomą, gydyti pragulas. Ji žmogų gali priimti
šiandien. Tik yra viena problema – sutarties su VLK limitas.
Ar tikrai tokiu momentu pacientui svarbiausias klausimas turėtų būti, kas yra įstaigos steigėjas?
Pacientas nėra nei viešas, nei privatus
Šioje diskusijoje labai daug kalbame apie viešąsias ir privačias gydymo įstaigas. Bet nėra viešo ir
privataus paciento. Insultas nėra viešas ar privatus. Vėžys irgi. Demencija, dusulys, pragulos ar
žmogaus paskutinės gyvenimo dienos taip pat neturi nuosavybės formos.
Todėl logiškas kriterijus turėtų būti labai praktiškas: kas gali saugiai, kokybiškai ir laiku suteikti
žmogui reikalingą pagalbą?
Viešoji nuosavybė savaime nesukuria papildomos slaugos lovos ten, kur jos nėra. Tačiau ir
privati nuosavybė savaime negarantuoja aukštesnės kokybės. Reikia vertinti pajėgumą, kokybę,
saugumą ir paciento poreikį. Būtent pacientą.
Skausmas PSDF ketvirčio pabaigos nelaukia
Ypač jautri vieta yra slauga ir paliatyvioji pagalba. Pačios VLK skelbiamuose skaičiavimuose,
kuriais remiasi pateiktas reformos vertinimas, bendras apskaičiuotas slaugos ir paliatyviosios
pagalbos poreikis siekia 5,27 mln. paslaugų, o nustatytas poreikio tenkinimo mastas apie 5,01
mln. Skirtumas – daugiau kaip 263 tūkst. paslaugų.
Tai nereiškia, kad kiekviena iš jų būtinai liks nesuteikta. Tačiau reiškia kai ką labai svarbaus:
pati sistema mato, kad poreikis yra didesnis.
Ir čia kyla klausimas dėl prioritetų. VLK skelbia, kad tarp svarbiausių privačių įstaigų virš
sutarties suteiktų paslaugų numatomos, be kita ko, kai kurios oftalmologo ir dermatovenerologo
konsultacijos, reabilitacijos paslaugos, dantų protezavimas bei hemodializė. Jos galėtų būti
apmokamos iki 100 procentų.
Visos šios paslaugos pacientams reikalingos. Tačiau kai valstybė pati vartoja žodį
„svarbiausios“, visuomenė turi teisę klausti: pagal kokius kriterijus svarbumas nustatomas?
Pagal ligos sunkumą? Neatidėliotinumą? Žalą žmogui paslaugos nesuteikus? Komplikacijų ar
mirties riziką?
Nes planinė konsultacija tam tikrais atvejais gali palaukti. Gyvenimo pabaiga – ne. Skausmas
nelaukia. Dusulys nelaukia. Pragulą reikia perrišti šiandien. Tracheostomą reikia prižiūrėti
šiandien. Mirštančio žmogaus negalima įrašyti į eilę kitam ketvirčiui.
Negalima žmogaus slaugyti 70 procentų
Nuo 2026 metų gegužės 1-osios PSDF apmokamos paslaugos sutartis su ligonių kasa turinčiose
įstaigose apdraustiems pacientams iš esmės turi būti teikiamos be papildomų mokėjimų, išskyrus
teisės aktuose numatytas išimtis. Šis principas galioja ir viešosioms, ir privačioms įstaigoms.
Tuo pat metu VLK skelbia, kad kai kurios privačių įstaigų virš sutarties suteiktos paslaugos,
pavyzdžiui, dienos stacionaro, galėtų būti apmokamos iki 70 procentų kainos.
Bet paslauga nesuteikiama 70 procentų. Negalima nupirkti 70 procentų tvarsčių. Tiekti 70
procentų deguonies. Mokėti slaugytojui už 70 procentų paciento. Pacientui reikia visos
paslaugos.
Todėl atsiranda labai konkretus klausimas: kas padengia likusią kainos dalį? Jeigu ne pacientas ir
ne PSDF, finansinė našta lieka gydymo įstaigai. O jeigu įstaiga jos prisiimti negali, racionali
pasekmė gali būti viena ir labai skaudi – papildomo paciento nepriimti.
Ir tada finansavimo formulė jau nebėra buhalterija. Ji tampa klausimu, ar žmogus gaus pagalbą.
101-asis pacientas
Įsivaizduokime dar paprasčiau. Įstaiga gali priimti 100 pacientų pagal sutartį. Ateina 101-asis. Jis
draustas. Jam slauga mediciniškai būtina. Yra laisva lova. Yra slaugytojai. Yra gydytojas. Yra
visa reikalinga infrastruktūra. Tik sutarties riba pasiekta.
Ką tokiam žmogui pasakysime? „Mes galime jus slaugyti, bet mūsų finansavimo limitas
baigėsi“?
Šioje vietoje ir paaiškėja, kokį klausimą prieš įsigaliojant naujam modeliui turi atsakyti
Sveikatos apsaugos ministerija ir Valstybinė ligonių kasa. Ne kas laimės ginčą tarp privataus ir
viešojo sektoriaus. O kas pasirūpins 101-uoju pacientu.
Valstybė privalo planuoti PSDF pinigus. Finansavimas negali būti beribis. Reikalingos sutartys,
kontrolė, kokybės kriterijai ir poreikio vertinimas. Tačiau pacientas negali tapti planavimo
paklaida.
Jeigu Lietuvoje jau yra licencijuota gydymo įstaiga, specialistai ir laisva lova, o žmogui pagalbos
reikia dabar, sistema turėtų gebėti tuo pajėgumu pasinaudoti. Nes prie ligonio lovos nelieka 94,
70 ar 30 procentų. Lieka žmogus. Jo skausmas. Jo kvėpavimas. Jo šeima.
Sutarties limitas gali baigtis. Žmogaus liga – ne.