Rinkimų metas iškelia klausimų kaip laimėti. Kiekvienas iš mūsų, tikiuosi, iš naujo įsivertiname ką nuveikėme, ką galime pažadėti rinkėjams, ką padaryti, kad rinkėjai mumis patikėtų. Deja, manau, kad ne visada tai, kaip atsakome į šiuos klausimus, veda į pergalę rinkimuose, o dar svarbiau – į klestinčią laisvų žmonių Lietuvą. Noriu trumpai išdėstyti ką turiu galvoje ir kas, manau, mums itin svarbu šiandien.
Liberalų judėjime esu jau aštuoniolika metų. Pamenu, kad visada ore tvyrojo dilema – ar būti nuosekliems liberalams, ar akcentuotis į efektyvią strategiją per rinkimus. Deja, nuoseklumas dažniausiai pasireikšdavo tik kaip diskusijų klubas tik mums patiems aktualiomis temomis. Orientacija į sėkmingus rinkimus dažniausiai išvirsdavo į nevykusį populizmą. Visada maniau ir tebemanau, kad tokia takoskyra yra neteisinga ir neatneša naudos. Todėl ypatingai nerimauju, matydamas šios neva neišvengiamos dilemos ženklų šiandienos Liberalų sąjūdyje.
Noriu priminti, kad LRLS paskutiniuose Seimo rinkimuose sėkmingai pasirodė su šūkiu „liberalai be kabučių“. Prisipažinsiu, kad aš prieš rinkimus nelabai tikėjau sėkme ir netgi svarsčiau balsuoti už tuos dešiniuosius, kurie turi šansų laimėti (pragmatiškai svarstydamas, kad mano balsas apskritai neprapultų). Tačiau šūkis, o dar labiau – daugeliu atveju išryškėjusi atitinkama nuosekli pozicija neleido pasirinkti kitaip, negu kaip toj dainoj – „pabandom iš naujo“. Po rinkimų buvau nustebęs kiek daug sutikau šviesių žmonių, kurie panašiai kaip aš, netikėdami pergale, visgi balsavo kaip jie sakė, už „šią atkaklią mažą partiją“. Mūsų viltis, kad liberalų balsas neišnyks, pasiteisino per praėjusius rinkimus.
Šiandien LRLS nebe tokia maža partija. Bet paklauskime savęs, ar ji vis dar tokia pat atkakli, ar tikrai daro viską, kad pateisintų savo rinkimų šūkius ir jais patikėjusius rinkėjus? Aš ne visada tuo įsitikinęs. Lyg ir turėtume visada nuosekliai remtis laisvo ir atsakingo žmogaus principu bei siekti konkurencijos ir mažesnės valdžios. Tačiau tai vienur, tai kitur vis bandome pakonkuruoti su kairiosiomis, populistinėmis ar sveiko proto netekusiomis partijomis. Vis pasigretiname į tuos, kuriems padalinti valdiškas gėrybes yra svarbiau nei pasiekti, kad nebūtų atimamos privačios gėrybės.
Nenoriu žerti krūvos pavyzdžių, tačiau pateiksiu paskutinį. Savo pačių rankomis Vyriausybėje siūlome prieigos prie plačiajuosčio interneto kompensavimą. Jis teisinamas tuo, kad valdžia jau suinvestavo daug pinigų. Aiškinama, kaip tai labai svarbu. O kur laisvė ir atsakomybė? Kur konkurencijos principas? Kur galiausiai sveikas protas? O gal mes pritariame mūsų koalicijos parnerių teiginiams, kad internetas į kiekvienus namus yra „konstitucinė vyriausybės pareiga“? Net nekalbu, kad tai nerimtas požiūris į teisę ir Konstituciją. Realybėje ši „pareiga“ išvirs tik į tai, kad kažkam sudarysime sąlygas pigiau žaisti kompiuterinius žaidimus ir parsipompuoti nelegalių filmų, o kažkam tai pavirs didesniais mokesčiais ar visiems mums didėjančia valstybės skola. Abejoju ar taip pataikaudami kažkam, tik ne tiems sveiko proto žmonėms, kurie už mus balsuoja, ką nors pasieksime.
Labai abejoju, ar mūsų pačių principų laužymas ir užmojai už valdiškus pinigus pafinansuoti vis naujus projektus patrauks naujus rinkėjus. Tačiau nei kiek neabejoju, kad tokie veiksmai atstums rinkėjus, kurie kažkuriuo metu patikėjo, kad yra ta politinė jėga, kuri atstovauja liberalus, arba, kaip patys teigiame, sveiko proto dešinę.
Pasižiūrėkime į liberalų partijos (partijų) vingiuotą istoriją Lietuvoje. Ar kada nors principų išsižadėjimas ir populizmas padėjo laimėti? Nepamenu. Net tais atvejais, kai laimėti padėjo ne mūsų mentaliteto ir pažiūrų kviestiniai tuo metu patrauklūs lyderiai – kuo tai baigėsi? Tai buvo tramplinas šiems populistams ir duobė liberalioms idėjoms.
Ir pažiūrėkime į mūsų kolegas iš Reformų partijos Estijoje. Jie nesikvietė žvaigždžių (ir patys tapo žvaigždėmis), vengė populistinių idėjų (na, ne visada pavyko, jei teisybės dėlei), o jų rinkėjų skaičius nuolat augo. Žinau, kaip prieš kelis metus jie pasirinko būti nuosekliais net suvokdami, kad praras dalį rinkėjų, tačiau už juos balsavo daugiau. Šįkart jie rinkimuose viešai teigia „galima karpyti biudžetą ir laimėti“. Ir kitą mėnesį vyksiančiuose rinkimuose pagal apklausas juos jau palaiko beveik pusė Estijos gyventojų. Todėl kviečiu visus prisiminti ir iš tiesų patikėti, kad „liberalai be kabučių“ tai ne paskutinio samurajaus strategija, o laiminti pozicija. Ji ne tik teisinga, bet ir veiksminga.
Pergalė, žinoma, neateis vien tik todėl, kad būsime teisūs. Tiesa ne visada žmogui patinka. Todėl teisiajam neretai būtina įdėti gal netgi daugiau darbo, proto ir išminties, kad juo patikėtų. Tačiau norint laimėti reikia ieškoti ne pakaitalo savo idėjoms, nors ir ne visada lengva savosiomis idėjomis įtikinti. Ieškoti reikia kelių kaip parodyti, kad šios idėjos – tai ne fantazija, o iš tiesų kiekvienam priimtini ir reikalingi dalykai, kuriuos galima pasiekti. Kartais galbūt verta kaip tik mažiau teoretizuoti, o būti konkrečiam, kartais net suasmenintai kalbėti apie tai, kas rinkėjui aktualu. Kalbėti populiariai ir suprantamai – tai nereiškia kalbėti populistiškai ir išsižadėti savo vertybių.
Galit paklausti manęs – tai kodėl gi populistai vis laimi? Ne kiekvienas rinkėjas gali atskirti pelus nuo grūdų kai eina kalba apie programas ir šūkius. Tačiau kiekvienas nesunkiai susidaro įspūdį apie politiką. Šį įspūdį dažnai nulemia politiko povyza ir jo degančios (arba ne) akys. Jei esi cinikas ar kvailys (o ypač dar linkęs į paranoidinį elgesį), tai gali užtikrintai ir degančiomis akimis pasakoti bet ką. Atrodys kaip įsitikinimas ir rūpestis. Jei esi protingas ir atsakingas – bet ko negali sakyti, nes tuo pats netikėsi, todėl neatrodysi nei užtikrintai, nei patraukliai. Taigi populistams tiesiog lengviau, ir nieko čia nepadarysi. Bandymas kartoti populistų receptus rinkėjo akyse atsakingesnį politiką paverčia į melagį, arba į savo mintimis neužtikrintą neapsisprendėlį.
Tad apeliuoju – jei jau esam atsakingi ir protingi, tai ir nebandykim kopijuoti cinikų ar kvailių. Mūsų vienintelis galimas kelias į sėkmę yra kitoks. Išnaudokime tai, kuo esame stiprūs. Būkime originalūs, išsiskirkime. Galvokime kaip uždegti žmones savo idėjomis, kuriomis tikime, ir kurias patys nuolat analizuojame. Tada žmonės pamatys, kad mums rūpi Lietuvos sėkmė, kad esame atsakingi, tiesūs, profesionalūs. Tuomet tikiu, kad laimėsime ir rinkimus, ir Lietuvos sėkmę laisviems jos žmonėms.